Ar namuose esate įsirengę dūmų detektorių?
%
Taip, ir ne vieną
Ne, bet svarstau įsirengti
Ne, ir neketinu
Iš viso balsų: 2031
Savaitės apklausa:
0
Paslaptinga medžio siela
2009-01-19
Virginija Skučaitė
Į pietus nuo Nemuno, abipus automagistralės "Via Baltica" akį traukia aukštuose pakelės medžiuose tamsiai žali dariniai, panašūs į varnalizdžius. Tik nedaugelis žino, kad tai yra amalas – įvairiomis galiomis apdovanotas pusiau parazitinis augalas, minėtas dar prieš Kristų.
Amalas kitaip dar vadinamas laumės šluota, medžio siela. Kodėl? Mūsų protėviai, ragaudami amalo uogeles, pastebėjo, kad vieniems jos malšina galvos skausmą, kitiems padeda traukulių priepuolio išvengti, o trečius veikia kaip nuodas.
XVI a. jau buvo aprašyta, kaip amalu pagerinti kraujotaką, atpalaiduoti raumenis, gydyti podagrą, astmą, isteriją, galvos skausmus, traukulius, vidinį kraujavimą, nervų ligas ir pan.
Anot vaistininko ir liaudies medicinos eksperto Virginijaus Skirkevičiaus, dabar JAV mokslininkai pamišę dėl amalo, siekdami panaudoti šio keisto augalo, gyvenančio ir besivystančio kitame organizme, savybes onkologinėms ligoms gydyti. Mat vėžinės ląstelės taip pat dauginasi ir auga svetimame organizme. V.Skirkevičius sakė, kad jau įrodyta, jog amalo tinktūra efektyviai gydo krūties vėžį. Tačiau, nepaisant to, gerti, pavyzdžiui, net paprasčiausią amalo arbatą, nepasitarus su vaistininku ar gydytoju, yra pavojinga.
Iki šių laikų kai kuriose Airijos ir Anglijos vietovėse yra išlikęs paprotys Kalėdoms pasikabinti namuose ar dovanoti kitiems amalo uoguotą šakelę, kuri ir per kelis mėnesius namuose nenudžiūsta. Tikima, kad namie pakabinta amalo šakelė saugo nuo nelaimių, o tie, kurie bent kartą bučiavosi po juo, gyvena laimingai. Kažin, ar daug Kauno botanikos sodo darbuotojų bučiavosi po amalu, nuo Kalėdų iki šiol kabančiu virš įėjimo į buvusius dvaro rūmus?
Amalas auga ant įvairių medžių: vaismedžių, šermukšnių, tuopų, klevų ir net lazdynų. Šiuose medžiuose amalą įkurdina paukšteliai, sulesę jo uogų su sėklomis, kurių nesuvirškina. Tuštinantis paukščiams medžiuose, amalų sėklos nenukrenta žemėn. Kaip rašė garsioji liaudies medicinos žinovė Eugenija Šimkūnaitė, sėklos pakimba nuo šakų ilgais tąsiais siūlais ir siūboja tol, kol vėjas neįbloškia jų į medžio žievės plyšį. Čia sėklelė ir sudygsta – amalas negali gyventi be savo maitintojo.
