Iš dugno - po apsilankymo bažnyčioje
Bandymai nusižudyti ir priklausomybė nuo kvaišalų – aštuoniolikmetės praeityje
Niekas negali pasakyti, kada priartėjama prie slenksčio, už kurio žmogus patenka į bedugnę.
Ten patekti nėra sunku, o iš jos išlipti sugeba ne kiekvienas. Neseniai aštuonioliktą gimtadienį atšventusiai klaipėdietei Aurelijai Krucyk jau teko patirti tiek didžiulį nuopuolį, tiek pakilimą. Aurelija apie savo priklausomybę nuo kvaišalų, patirtį ieškant Dievo ir naujo gyvenimo pradžią sutiko pasidalyti su skaitytojais.
Verkdavo naktimis
„Tai, ką čia pasakosiu, man yra labai svarbu ir tai visada nešiosiuosi su savimi“, - sakė Aurelija, kuri dėl tam tikrų asmeninių problemų jau nuo dvylikos metų pradėjo kristi į bedugnę, o būdama šešiolikos jau nebesugebėjo be pagalbos iš jos išlipti.
Klaipėdietė pasakojo, kad tuo metu ji susidėjo su netinkama kompanija, kur buvo vartojami narkotikai, rūkoma marihuana, piktnaudžiaujama alkoholiu.
Tuo metu Aurelijai buvo labai sunku, ji nebeturėjo kur trauktis. Mokykla jos nebedomino, ten ji užsukdavo tik šiaip, be jokio tikslo.
Kvaišalų poveikis buvo toks stiprus, kad mergina naktimis sunkiai užmigdavo, verkdavo, kol pradėdavo drebėti rankos ir visas kūnas.
“Žinojau, kad rytą lauks tos pačios kančios, todėl kasnakt svajodavau nebeatsibusti. Norėdavau numirti, dingti. Bėgdavau iš namų, nakvodavau gatvėse. Pradėjau save žaloti, pjaustytis, kur papuola, dažniausiai rankas“, - pasakojo Aurelija, kuri manė, kad fizinis skausmas bent trumpam padės jai atitolinti vidinę tuštumą.
Bandė žudytis
Aštuoniolikmetė sakė, kad jokiu būdu nedarė to tam, kad atkreiptų kitų dėmesį, nes jo turėjo užtektinai.
Nors Aurelija netoleruoja to, kai žmogus save žaloja, tačiau ji pati daug kartų bandė žudytis.
„Stovėdavau ant stogų ir mąstydavau. Keletą kartų buvau ant stogo neblaivi, o tai baisu, nes žmogaus poelgiai tuo metu būna nenuspėjami, galėjau laisvai šoktelėti žemyn“, - sakė mergina, kuri mano, kad nuo tokių poelgių ją kažkas stabdydavo.
„Tikrai tai nebuvo meilė tėvams, draugams ir kitiems artimiems žmonėms. Meilės nebuvo. Aš nebemylėjau ne tik savo tėvų, bet ir savęs pačios“, - prisiminė Aurelija, kuri tuo metu ne gyveno, o tiesiog egzistavo.
Aurelija atviravo, kad jos kančios baigdavosi tik tada, kai ji miegodavo. Nebūdavo linksmų akimirkų, kiekvieną dieną jai vis labiau geldavo širdį. Ji skendo vis giliau, kol atsimušė į dugną ir atsidūrė visiškoje aklavietėje.
„Nekenčiau gyvenimo, savęs, artimų žmonių. Išnyko visos svajonės, visiškai nieko nebenorėjau. Norėjau tik mirti, bet ir to negalėjau pasiekti. Tai buvo pragaras, realus pragaras ir to skausmo niekas nežinojo, o aš ir nenorėjau kad žinotų“, - pasakojo mergina, kurią mama vedžiodavo pas psichologus, psichoterapeutus, bet jų pastangos buvo bevaisės.
Anot Aurelijos, ji noriai gerdavo vaistus, tačiau visa tai jai buvo juokinga, nes niekas nesikeitė iki to momento, kol mama neįkalbėjo jos kartu nueiti į bažnyčią.
Pasirinko Dievą
„Tai buvo pradžia nuostabaus gyvenimo, kurį turiu dabar“, - pasakojo Aurelija, kuri pirmą kartą Klaipėdos evangelių literonų bažnyčioje demonstravo aršų pasipriešinimą, tačiau nuėjo ten ir antrą, ir trečią kartą.
Anot Aurelijos, lipimo iš bedugnės pradžia buvo labai sunki, teko ir vėl patirti nuopuolių: prisiminta ir sena kompanija su visomis jos blogybėmis, nakvojimas landynėse. Neviltis rėždavosi taip giliai, kad mergina nebesuvokdavo, kas darosi.
Svarbu tai, kad Aurelijos gyvenime atsirado Dievas, kuriam ji dėkoja už išbandymus, nes per skausmą rado išeitį iš bedugnės. Dabar ji turi labai daug svajonių, visiškai pasikeitė draugai, požiūris į žmones. Ji jaučiasi laimingu žmogumi.
Aurelija mano, kad gyvenime yra daug kelių, bet jie veda tik į du kelius - gyvenimas su Dievu ir gyvenimas be Jo.
Išlipti iš bedugnės, anot jos, galima ir savo valios pastangomis bei kitiems žmonėms padedant. Aurelija pasirinko Dievo pagalbą.
„Su Jo pagalba ne tik išlipau iš pražūties, bet dabar padedu ir kitiems. Noriu pastoriauti ir skelbti pasauliui, koks Jis nuostabus ir kad nė vienas žmogus neaprūpins mūsų tokia begaline meile, kaip apgaubia Jis. Jis vienintelis gali ištiesti ranką, kai aplinkui nieko nebelieka, visi nusisuka, nuvilia, skaudina. Dievas niekada neįskaudins“, - samprotavo Aurelija.
Saugo angelai
Mergina labai didelį dėkingumą jaučia jos lankomos bažnyčios pastoriui Arvydui bei savo bendruomenės žmonėms, kurie jai yra kaip šeima.
„Dabar taip pat galiu atsakyti sau į klausimą – kodėl aš nenusižudžiau. Angelai suko ratus virš mano galvos, suka ir dabar. Dievas mane mylėjo, myli ir mylės, kaip ir kiekvieną iš mūsų. Aš nemiriau, nedegradavau, o einu i priekį, lipu į kalną ir matau jo viršūnę“, - žiūrėdama į savo randus šypsojosi mergina ir kiekvieną dieną prisimena savo mamos pasakytus žodžius: “Mūsų, tėvų, misija yra išauginti dorus vaikus. Nieko nėra vertas nė vienas uždirbtas milijonas, jei tavo vaikai neišmokyti kaip reikia išmintingai praleisti Dievo jiems skirtą amžių“.
Psichologo komentaras
Psichologė Alina Šunokaitė-Smailienė:
- Merginai jos patyrimas yra asmeniškai labai svarbus. Viena, tai yra kelias į save, antra, siekis, kad kiti atsigręžtų ne tik į ją, bet ir patys į save.
Ši patirtis bus su savimi nešiojama tol, kol grįš nuosmukiai, nes dar herojė nepasiėmė iš jos to, kas geriausia – suvokimo, ką norės kartoti, o ko – ne.
Merginos pasakojime galime pastebėti sąrašą asmenų, kurie, jos nuomone, nesupras, kadangi ji pati renkasi žmones, kuriuos prisileidžia prie savęs. Ji gali bendrauti ir atsiskleisti tiems, kurie ją pajunta ir gerbdami suvokia jos patirtus išbandymus ir skausmą. Pati mintyse, garsiai nesakydama, jaučia, kad pašnekovas turi pereiti išbandymą rinkdamas žodžius, nes jei bus pasakytas ne tas žodis, durys ir vėl bus uždarytos. Šį atstūmimo jausmą dažnai išgyveno herojės mama, mėgindama ieškoti pagalbos dukrai.
Pasakojimas kupinas nepaaiškinamo sau skausmo, nevilties. Po nuosmukių, bandymų žudytis, noro suprasti save pagaliau buvo atrastas tikėjimas, kuris padeda turėti tikslą, kryptį. Mergina pajuto vidinį ir išorinį savęs palaikymą, kadangi yra saugoma Dievo, angelų sargų, bendruomenės. Suprato, kad ji nebėra viena įmesta į šį beprotišką kovos lauką.
Aurelija atrado vidinę stiprybę, stimulų, tačiau, kaip negrįžti atgal, kelio dar neatrado. Vadinasi skausmas bus linkęs kartotis tol, kol nebus sau atrasti asmeniškai tinkami, neprimesti kitų, stabilūs būdai, kurie padės nebesikartoti neigiamai patirčiai.
Merginos vidus yra labai maištaujantis tiek gerąja, tiek blogąja prasme, ypač tada, kai pati dar nėra tikra dėl savo pasirinkimo, apsisprendimo, todėl sulaukus prieštaringos nuomonės, tuoj pat patvirtina savąją mintį. Ji labai nori jausti tvirtą pasitikėjimą savimi, o ne kitais, kurie žino, kas jai geriau.
Viduje mergina turi daug ambicijų, gėrio potencialą, šilumos, meilės, jautrumo, ryžto, valios, kantrybės, tačiau ne visada tai panaudoja savo asmeninei naudai. Turi leisti sau save pamilti iki galo, ir skausmo nebereikės „nešiotis su savimi“, jį galima nuginkluoti mažinant egoizmą ir leidžiant sau atsimerkti, pastebint aplinkui tai, ko anksčiau nematė, be to, ką dabar mato.
Naujausi komentarai