Net ir mažiausios staigmenos pakelia ūpą. O ką jau kalbėti, jei tavo rankose nauja knyga, kurios autorius - gerai žinomas rašytojas, bet dabar jau debiutuojantis ir vaikų literatūroje!

HERKAUS KUNČIAUS apysaka "VIRTUVĖS TARAKONO NUOTYKIAI", mano nuomone, mūsų literatūroje po tam tikros sumaišties ir ūkanoto eksperimentavimo rodo giedrą, ilgai lauktą brandą.

Poetas Aidas Marčėnas pristatydamas kolegos knygą rašo: "H.Kunčiaus "Virtuvės Tarakono nuotykius" visų pirma įdomu skaityti. Antra, Tarakonas, Musė, Voras, vazonėlyje gyvenantis ietinininkas ir šuolininkas Sliekas, Blusa, Kandis ir kiti, iš pirmo žvilgsnio nelabai simpatiški personažai, pažvelgus įdėmiau pasirodo ir mieli, ir jaukūs. Žavi "veltėdžių būtis virtuvės pasaulyje, arba, tiksliau, palempyje."

Skaičiau nemažai naujų mūsų autorių knygučių, kuriose aktyviai veikia faunos ir floros atstovai. Tai jau savotiška mada ar pradedantis įgristi štampas... Arkliai įsimyli, briedžiai rašo saldžiarūgščius eilėraščius, gėlės lieja skausmo ašaras... Tad nuo pat pirmų apysakos puslapių pagalvojau: ar Herkus Kunčius irgi nepaslys ant... slieko bei tarakono. Bet patyrusį autorių išgelbėjo saikinga skepticizmo dozė, humoros ir savitas pasakojimo būdas. Ir dar. Tekste pabarstyta vaizdingų detalių, aktualių frazių, kurios sukuria šių dienų būties ir buities foną.

Štai kaip kirmėlynas patetiškai garbina tariamą didvyrį Tarakoną:

"Jei ne tu, mes nebūtume išgyvenę didžiojo chemikalų karo ir šeimininkų atostogų. Tu teikei mums viltį. Buvai šviesos spindulėlis tamsoje. Drąsiai ėjai į tikslą nelygiu ir pavojingu keliu virtuvėje. Nepabūgai mirtinų kliūčių ir klastingų spąstų, švietei kaip švyturys. Nedrįstame lygintis, nes saugūs tūnojome sandariame miltų maiše, kur mums nieko nestigo. Galbūt tik šviesos ir gryno oro. O tu buvai mūsų mintyse ir visada priekyje."

Tokia tariamai užmaskuota pašaipa nuima nuo Tarakono galvos neužtarnautą didvyrio aureolę. Juokiamės iš veltėdžių, o omenyje turime apgailėtinus guliverius žmogelyčius!
Geru žodžiu būtina paminėti leidyklą "Versus aureus", kuri geromis knygomis vis dažniau nudžiugina jaunąjį skaitytoją. Gana sudėtingą tekstą meniškai ir subtiliai perskaitė dailininkė Erika Minkevičiūtė. Tokiu atveju mes sakome: nei pridėti, nei atimti.
Todėl ir sakau: sulaukėme neeilinės knygos, originalios, protingos ir prasmingos!

Herkus Kunčius

Ištrauka iš apysakos "Keistas pakvietimas į dar keistesnes iškilmes"
- Ilgiau likti nebėra prasmės, - karščiavosi Blusa.
- Ir aš čia nebebūsiu, - antrino jai Sliekas.
- Visur pavojai, visur tyko baisūs pavojai, - bambėjo Voras.
- Metas nešdintis, - apibendrino nekantrūs uodai.
- Kur? - paklausė Tarakonas.
- Kur akys mato, - aptakiai paaiškino Blusa ir neįspėjusi stryktelėjo nežinoma kryptimi.
Užkrečiamu Blusos pavyzdžiu pasekė ir kiti: uodų spiečius patraukė didžiojo kambario link, Sliekas metė save viryklės link, o nusivijęs siūlą Voras oriai patraukė prie vėsios orlaidės.

Tarakonas liko šviestuve vienas. Bandė šaukti bičiulius. Deja, bičiuliai tolo ir netrukus nutolo taip toli, kad jau nieko nebegalėjo išgirsti. Tarakonas nejučiomis ėmė galvoti apie savo ateitį.

Ateitis rodėsi miglota. Perspektyvos - blankios. Gyvenimo planai - nekonkretūs. Žūtbūt reikėjo kažką sugalvoti. Galvoti Tarakonui nesisekė. Išbandė visus galvojimo būdus, tačiau nė vienas netiko.

Kai buvo atmestas paskutinis galvojimo būdas, Tarakonas išgirdo dusliai kviečiant. Apsidairęs nesuprato, iš kur sklinda garsai, šaukę jį vardu.

- Čia, Tarakone, čia žiūrėk!
Tarakonas nuropojo ant šviestuvo krašto.
Persisvėrė, geidė išvysti primygtinai jį kviečiančiuosius. Nieko nesimatė, tačiau šovė į galvą protinga mintis: įsiūbuoti šviestuvą.
Šviestuvas kryptelėjo, nerangiai pajudėjo. Vis plačiau, vis greičiau įsisupo. Tarakonas dabar galėjo žvilgsniu aprėpti visą virtuvę.

- Čia, mes čia! Šaukė Tarakonui balsai. - Tuoj prasidės išsilaisvinimo iškilmės!
Nejau man ir vėl vaidenas? - susirūpino Tarakonas. - Ne, aš esu sveikas, - ne be pasididžiavimo prisipažino, iš šviestuvo aukštybių apžiūrinėdamas virtuvę...
...Netrukus nebesuprato, kur yra lubos, kur grindys, kur langas, kur orlaidė ir kur jis pats. Viskas susiliejo, ištirpo - be nuovokos smigo žemyn.