Svarbus šaltinis

Istorinėje studijoje apžvelgiamas Lietuvos žydų bendruomenės naikinimas nacių okupacijos metais. Leidinys suskirstytas į kelis skyrius: nagrinėjamas istorinis kontekstas, pasipriešinimas okupacijoms, didžiųjų Lietuvos getų istorija, Holokausto įvykiai provincijoje, represinių institucijų vaidmuo ir žydų gelbėjimas.

Įvade pabrėžiamas Holokausto Lietuvoje mastas – per kelis mėnesius buvo išžudyta apie 80 proc. šalies žydų (150–160 tūkst. žmonių), o iki karo pabaigos nužudyta iš viso apie 195 tūkst. asmenų. Nagrinėjamos priežastys, kodėl genocidas Lietuvoje įvyko taip greitai ir intensyviai, įskaitant vietinių administracijų ir civilių dalyvavimą.

Kaip pabrėžiama LGGRTC pranešime, knyga aktuali ne tik mokslininkams, bet ir užsienio, Lietuvos diplomatams, geopolitinius konfliktus nagrinėjančiai žiniasklaidai. Leidimas anglų kalba taip pat svarbus tiek vietinei, tiek pasaulinei žydų bendruomenei, nes pagal išlikusius ir iki šiol rastus istorinius šaltinius dokumentuoja patirto sisteminio smurto mastą ir gali palengvinti diskusijas dėl Holokausto Lietuvoje palikimo – jo priežasčių, eigos ir padarinių visuomenei ir valstybei.

„Man svarbu, kad ši poros dešimtmečių darbo Holokausto Lietuvoje istorinių tyrimų knyga skaitytojams pristatyta po reikšmingos Europos Parlamente priimtos rezoliucijos dėl Rusijos dezinformacijos ir istorijos naudojimo savo karų ir nusikaltimų žmoniškumui pateisinimams“, – sako knygos sudarytojas dr. A. Bubnys.

„Man jau 20 metų tyrinėjant Holokausto temą ir įsigilinus į nacizmo nusikaltimus, akivaizdu, kad tiek stalinizmas, tiek dabartinė Putino režimo istorijos traktavimo atmaina lemia daugybės žmonių kančias Ukrainoje ir turi būti analogiškai nacizmui pasmerkta“, – pabrėžia jis.

Pasak LGGRTC vadovo, jo ir kitų autorių straipsnių rinkinio atnaujinto leidimo anglų kalba pagrindinis tikslas – paskatinti apmąstyti ir analizuoti Lietuvos valstybės teritorijoje įvykdytų masinių žydų žudynių istorinių interpretacijų poveikį šiuolaikinei politikai ir istorinei atminčiai.

Pagrindinės polemikos

Tyrinėdami Holokaustą dalis Lietuvos mokslininkų akcentuoja Lietuvos rezistencijos istoriją, o kiti šią tragediją traktuoja kaip atskirą, esminę totalitarizmo istorinių studijų problemą.

Atstovaujantys pirmajai stovyklai teigia, kad Lietuvos laikinoji vyriausybė neturėjo realios galios ir negalėjo spręsti dėl žydų naikinimo, antrosios šalinininkai įrodinėja, kad kai kurie pavieniai šios Vyriausybės nariai pasyviai arba aktyviai toleravo antisemitinius veiksmus. Polemikos esmė: ar Lietuvos laikinoji vyriausybė buvo bejėgė marionetė, ar vis dėlto turėjo įtakos istoriniams įvykiams? Naujai išleistos knygos straipsnių autoriai savo argumentais atspindi ir nušviečia šią polemiką.

Antra svarbi polemika yra dėl lietuvių atsakomybės už Holokaustą. Kolektyvinėje atmintyje dažnesnė pozicija, kad pagrindiniai Holokausto vykdytojai buvo vokiečiai, o vietiniai kolaborantai – tik jų įrankiai. Ar tai ir vyraujanti tendencija istoriografijoje?

Naujame leidinyje aptariama ir lietuvių atkurtos administracijos pagalba vokiečiams, ir jos dalyvavimas žydų žudynėse. Polemikos esmė: kiek atsakomybės už Holokaustą tenka kolaboravusiai lietuvių administracijai? Ar nustatytas sisteminis jų dalyvavimas, ar šaltiniai liudija tik pavienius atvejus? Knygos straipsnių autoriai ieško atsakymų į šiuos klausimus.

Trečias diskusijų keliantis aspektas – selektyvus istorinių dokumentų interpretavimas. Vis dažnesnė kritika istorikams, kad jie primeta dabartinius moralinius vertinimus ano meto veikėjams. Kritikuojamieji atsako, kad dokumentai aiškiai rodo vietinių pagalbininkų aktyvų dalyvavimą Holokauste. Polemikos esmė: ar istoriniai dokumentai turėtų būti skaitomi neutraliai, kontekstualiai, ar galima juos vertinti remiantis šiandienėmis moralės normomis, kai suvokiamas ir žinomas žydų tragedijos katastrofiškumas, ar jis buvo toks akivaizdus ano meto aplinkybėmis? Naujame leidime išdėstyti šios polemikos argumentai, paremti istorinių šaltinių duomenimis.

Angliškoje knygos versijoje skaitytojas atras ir diskusiją apie Birželio sukilimą. Jaunesnės kartos istorikai teigia, kad Birželio sukilimas, lietuvių partizaninis karas ir Holokaustas turi būti vertinami kaip atskiri istoriniai reiškiniai, atsižvelgiant į šiomis veikimo priemonėmis siektus tikslus. Vis dėlto garsūs ir nukentėjusiųjų lūkesčius atspindintys argumentai, kad tylaus priešinimosi, prisitaikymo ar abejingumo pozicija nacių okupacinio režimo veikimo laikotarpiu užkerta kelią teigiamam visuomenės ir atskirų laisvės kovotojų vertinimui už jų dalyvavimą vėlesnėje rezistencijoje prieš sovietų okupaciją. Polemikos esmė: ar ir kiek lietuviškoji rezistencija gali būti atsieta nuo kolaboravimo su naciais? Autoriai knygoje išsako argumentuotas pozicijas.

Tikslas – paskatinti apmąstyti ir analizuoti Lietuvos valstybės teritorijoje įvykdytų masinių žydų žudynių istorinių interpretacijų poveikį šiuolaikinei politikai ir istorinei atminčiai.

Naujos įžvalgos

Anglakalbei auditorijai skirtas Holokausto tyrimų leidimas papildytas net kelių naujų autorių straipsniais. Vienas iš jų – Vytauto Didžiojo universiteto istorikas dr. D. Furmanovičius, kuris nagrinėja Lietuvos pasipriešinimą tiek sovietinei, tiek nacistinei okupacijai ir analizuoja istorinius sprendimus, kurie galėjo lemti kitokią Lietuvos padėtį Antrojo pasaulinio karo metais.

Autorius pabrėžia Lietuvos geopolitinę situaciją, sovietų ir nacistinės Vokietijos susitarimus ir jų padarinius Lietuvos nepriklausomybei. Esminė mintis – Lietuva atsidūrė tarp dviejų totalitarinių režimų ir nors pasipriešino sovietinei okupacijai, nacių valdžia neleido atkurti nepriklausomybės.

Autorius paaiškina, kodėl Rusijos propaganda turi tikslą sukurti viešąją įtampą dėl Birželio sukilimo traktavimo. „Birželio sukilimas tapo pirmuoju smūgiu sovietinei sistemai, parodžiusiu, kad totalitarinė okupacija nėra neišvengiama“, – rašo mokslininkas. Šie jo svarstymai turėtų paskatinti racionalias diskusijas dėl sukilimo istorinės reikšmės ir atsieti šią temą nuo moralinės atsakomybės už vėlesnius įvykius klausimo, kuris gali būti keliamas nagrinėjant kiekvieno atskiro sukilimo dalyvio likimą.

Dr. D. Furmanovičius taip pat svarsto nacistinės Vokietijos geopolitinius tikslus, aktualindamas Lietuvos istorinio pasirinkimo ribotumą. „Lietuvos diplomatija bandė laviruoti tarp dviejų totalitarinių jėgų, tačiau nei Vakarai, nei regiono valstybės negalėjo suteikti realios paramos“, – teigia istorikas. Šis teiginys aktualus diskutuojant apie diplomatines klaidas ir galimas politinių sprendimų alternatyvas. Publikacija pabrėžia mažų valstybių pažeidžiamumą ir didžiųjų galių atsakomybę už jų saugumą. Anapilin jau iškeliavusio Amerikos lietuvių istoriko ir advokato dr. A. Idzelio publikacijoje analizuojama, kaip buvo organizuotos ir vykdomos Vilniaus žydų masinės žudynės Antrojo pasaulinio karo metais. Autorius akcentuoja: pagrindinė genocido jėga buvo ne tik nacių SS daliniai, bet ir vietiniai pagalbiniai būriai, tokie kaip Ypatingasis būrys. Straipsnyje aptariamas šio būrio organizavimas, sudėtis, veikimo metodai ir dokumentiniai įrodymai apie jo vaidmenį Holokauste.

Pabrėždamas žudynių tempą ir siaubingą mastą, autorius teigia: „Iki 1941 m. pabaigos didžioji dalis Vilniaus ir aplinkinių miestų žydų jau buvo nužudyti.“ Jis taip pat pateikia faktinių įrodymų apie organizuotą žudymų vykdymą, įskaitant egzekucijų pradžią: „1941 m. liepos 16 d. užregistruotas pirmasis oficialus prašymas amunicijai Ypatingajam būriui – šimtai šovinių egzekucijoms.“

Mokslininkas pažymi, kad dauguma dokumentų, susijusių su Vilniaus žydų išžudymu, buvo sunaikinti 1944 m., tačiau išlikę teismo protokolai padeda atkurti realią įvykių eigą. Be abejo, šaltinių trūkumas lemia istorinės atminties atkūrimo sunkumus, su kuriais susiduria tiek istorikai, tiek muziejininkai. Dr. A. Idzelio publikacija nepraranda aktualumo svarstant teisės viršenybės, žmogaus teisių, istorinio teisingumo ir antisemitizmo prevencijos ir vietinių jėgų įtraukimo į genocidą klausimus.

Pietų Karolinos universiteto (JAV) profesorius dr. I. K. Skrupskelis knygoje nagrinėja, kaip istorikai ir tyrėjai vertina dokumentus, susijusius su Lietuvos laikinosios vyriausybės veikla 1941 m. ir jų sąsajas su Holokaustu. Jis kritikuoja šiuolaikinę interpretaciją, kuri sieja Lietuvos laikinąją vyriausybę su žydų naikinimo politika, teigdamas, kad pastaroji neturėjo realios valdžios ir nepriėmė sprendimų dėl genocido. Autorius pabrėžia, kad istorikai turi būti atsargūs vertindami šaltinius ir neprimesti vėlesnių žinių apie Holokaustą to meto veikėjams:

„Reikia suprasti, kad Lietuvos laikinosios vyriausybės nariai buvo ne ekstremistai, o tarpukario Lietuvos demokratai, kurie bandė atkurti valstybę, tačiau buvo ignoruojami Vokietijos [...]. [Jie] neturėjo karinių pajėgų ar realios administracinės valdžios – tai buvo komitetas, kuris bandė suvokti, ką daryti susiklosčiusioje situacijoje“, – rašo mokslininkas. Jis įtikinamai pasisako prieš retrospektyvią kaltinimų politiką: „Negalime interpretuoti istorinių veikėjų veiksmų žinodami, kuo viskas baigsis, – jie gyveno kitoje realybėje, kurioje Lietuvos ateitis dar nebuvo aiški.“

Savo argumentacija mokslininkas skatina kritiškai vertinti istoriją, taip siekiant išvengti plačiai Europoje ir JAV paskleisto sovietinės propagandos nulemto požiūrio: „Lietuvos laikinoji vyriausybė buvo bejėgė politinė struktūra, kuri negalėjo nei įgyvendinti antisemitinių politikų, nei priešintis Vokietijos okupacijai, todėl Holokausto kaltę reikia atriboti nuo kolektyvinės lietuvių atsakomybės.“

Vilniaus universiteto mokslininkas dr. D. Noreika tiria tokių skirtingų naratyvų, kaip Holokaustas, Birželio sukilimas ir lietuvių partizaninis karas sankirtą, nagrinėja, kaip istoriškai susipina šie trys įvykiai ir kodėl jų vertinimas kelia diskusijų.

Mokslininkas pabrėžia, kad Holokaustas buvo organizuotas nacistų režimo, tačiau Lietuvos istorijoje jis dažnai nagrinėjamas kartu su Birželio sukilimu ir partizaniniu karu. Autorius siekia atskirti šiuos reiškinius ir nurodo, kad nors kai kurie asmenys dalyvavo tiek pasipriešinimo judėjime, tiek nusikaltimuose, negalima šių procesų traktuoti kaip tiesiogiai susijusių: „Holokaustas, Birželio sukilimas ir lietuvių partizaninis karas buvo skirtingi reiškiniai – pirmas buvo genocidas, kiti du – pasipriešinimas okupacijoms“, – rašo dr. D. Noreika.

Jaunajai tyrėjų kartai priklausantis mokslininkas pripažįsta, kad nors Lietuvos partizanai „tapo sovietinio režimo pasipriešinimo simboliu, tačiau jų praeitis nebuvo vienalytė – kai kurie iš jų anksčiau bendradarbiavo su naciais, [...] [todėl] dalis partizanų buvo persekiojami ne tik dėl kovos su sovietais, bet ir dėl jų vaidmens Holokauste.“ Vis dėlto, pasak dr. D. Noreikos, nors „okupuotos šalys dažnai susiduria su kolaboravimo dilema, tačiau tai neturėtų iškreipti rezistencijos prasmės.“

Tyrėjas pabrėžia, kad istorinių įvykių analizė neturėtų būti naudojama politiniams tikslams – Holokaustas, Birželio sukilimas ir partizaninis karas yra atskiri reiškiniai, kurių vertinimas reikalauja konteksto ir dėl to turi nevienareikšmių niuansų.