Tarp savų: išsilaisvinimas nuo alkoholio

Priklausomas žmogus, ligonis, veltėdis, pažadukas, kuris netesi nė vieno duoto pažado. „Negersiu nuo rytojaus“, „aš galiu mesti“, „nenuėjau į darbą, nes sergu“ – tai frazės, kurios lyg ir padeda sergančiajam išsisukti nuo realybės, tačiau jis jomis netiki. Viliasi, kad patikės aplinkiniai. Ar yra vaistų? Yra, tačiau ne mažiau nei jie svarbus dvasinis sveikimas. Štai ko siekia vyrai ir moterys, susirenkantys į Anoniminių alkoholikų (AA) draugijos susirinkimus.

Savitarpio pagalba ir pokalbiai apie ligą, kuria visi serga: ir tie, kurie jau pasiekę dugną, ir tie, kurie dar turi darbus, ryte atsikėlę apsirengia kostiumą, sėda į prabangų automobilį, galvodami, kaip vakare atsipalaiduos, išlenkdami vieną kitą taurelę. Tik, kaip sakoma, vienos jiems būna per mažai, o dviejų – per daug.

Šįkart su keliais AA nariais susitikome tiesiog pasikalbėti apie tai, ką jiems suteikia šie susirinkimai, kodėl jie gali tapti išsigelbėjimu skęstančiajam ir ką gali patarti tas, kuris serga ta pačia liga – priklausomybe nuo alkoholio.

Sena istorija

Tačiau pirmiausia apie pačią draugiją. AA – tai draugija vyrų ir moterų, kurie dalijasi savo patirtimi, jėgomis ir viltimi, norėdami padėti sau ir kitiems sveikti nuo alkoholizmo. Vienintelė sąlyga būti draugijos nariu – noras mesti gerti. Anoniminiai alkoholikai nemoka nei stojamojo, nei nario mokesčių. Jie išsilaiko iš savo pačių įnašų. AA draugija nesusijusi su jokiomis sektomis, tikybomis, politika, organizacijomis ar įstaigomis, vengia bet kokių ginčų, neremia jokių judėjimų ir jiems neprieštarauja. Jų pagrindinis tikslas – būti blaiviems ir padėti kitiems alkoholikams pasiekti blaivybę.

Beje, AA šaknys siekia dar praėjusio šimtmečio pradžią – 1935-uosius. Nuo to laiko apie ją girdėjo arba skaitė milijonai žmonių. Daug kas gana gerai žino apie AA programą, kuri padėjo daugiau kaip 2 mln. žmonių, dėl gėrimo turintiems problemų. Šios draugijos grupių tinklas apima 180 šalių, tačiau jokios griežtos organizacinės struktūros draugijoje nėra. Pagrindinis tikslas yra vienas: gyventi blaivų gyvenimą ir pagelbėti tiems, kurie kreipiasi, prašydami padėti mesti gerti. Gal kam nors bus naujiena, tačiau AA nariai – labai įvairaus amžiaus, išsilavinimo, visuomeninės ir materialinės padėties. Kai kurie gėrė daugelį metų, kol suprato, kad jau nebepajėgia kovoti su potraukiu alkoholiui. Kiti, laimei, suprato tai gerokai anksčiau, kol dar buvo jauni arba kai tik pradėjo gerti.

Alkoholizmo padariniai pasireiškė taip pat nevienodai. Kai kas kreipėsi į AA jau visiškai smukęs, kai kas prarado savigarbos jausmą; sugriovė šeimą; nusmuko tiek, kad gyveno landynėse. Svarbiausia sąlyga, norint lankytis AA susirinkimuose, – noras nustoti vartoti alkoholį. Susirinkimuose taip pat labai svarbus anonimiškumas, t. y. dvasinis principas, kuris nuolat primena, kad nuostatos svarbiau už asmenybes.

Jo laikydamasi savo pašnekovų vardus pakeičiau, bet visa kita – jų liudijimai, prisiminimai, emocijos ir jausmai – tikri.

Išmokti neteisti

„Ateini ieškoti pagalbos, norėdamas nutraukti kančias, bet ieškodamas galimybių. Atėjęs išgirsti, kad sergi ta liga ir nebegali vartoti jokių alkoholinių gėrimų. Nieko ypatingo ir keisto draugija nesiūlo. Tik kelis dalykus. Dvylika žingsnių. Tai – dvasiniai principai, kuriais vadovaudamiesi AA nariai gali padėti sau įsisąmoninti šią ligą ir pradėti sveikti. Iš pradžių, ateidamas į grupę, galvojau, kad čia susirenka grupelė žmonių, susikabina rankomis, užsidega žvakę ir vos ne meldžiasi“, – pirmaisiais potyriais dalijasi Aleksandras.

Laukui bėgant jis suvokė, kad vien fiziškai mesti vartoti alkoholį nepankanka. Prireikia daugiau laiko ir kantrybės, kad sąmonė ir dvasia pradėtų sveikti, o protas pagaliau suvoktų svarbiausia – vartoti alkoholio tau negalima.

AA susirinkimuose jis nebijo pasakyti: „Sveiki. Aš – Aleksandras ir aš – alkoholikas.“ Tačiau tai – tik paviršius. Toliau jie dalijasi patirtimi, literatūra, patarimais, vienas kitam padeda ir ne susirinkimo metu.

„Tai – visas pagalbos kompleksas tam, kad aš suvokčiau priežastį, kodėl pakeldavau pirmą taurelę, kuri užsukdavo visą velnio ratą...“ – priduria pašnekovas.

Aleksandrą į AA draugiją atvedė jo žmona, pagalbos kreipusis į dvasininką. Šis ir patarė ateiti į vienuolyne vykstančius susirinkimus. Vyras nuėjo ir liko iki šiol. Šiandien pašnekovas skaičiuoja jau vienuoliktus blaivybės metus, tiek pat laiko jis lanko ir AA grupę.

„Einant Dvylika žingsnių tas begalinis, besaikis noras išgerti praėjo per kelis mėnesius. Ne tik gėrimas buvo problema, bet ir santykiai darbe, šeimoje, su draugais. Nereikia galvoti, kad susirinkimuose mes kalbame tik apie alkoholį. Eidami sveikimo keliu, daug analizuojame, kodėl apskritai įnikome į tą liūną“, – pabrėžia Aleksandras. Sau jis jau įvardijo priežastis: buvo piktas, liūdnas, įsitempęs, norėjo, kaip pats sako, valdyti pasaulį, troško, kad žmonės elgtųsi taip, kaip jis nori.

„Jie nesielgė taip, kaip aš noriu. Todėl susiradau sau „vaistą“: išgeriu ir man pasaulis tampa gražesnis, geresnis, toks, apie kokį svajoju. Deja, negalėdavau sustoti. Artimiesiems prisižadėdavau, kad pasikeisiu, nebegersiu, galėdavau vos ne krauju pasirašyti kad ir ant Biblijos, tačiau viskas baigdavosi taip pat. Man tiesiog reikėjo, kad kas nors parodytų kelią. Ir aš jį radau“, – džiaugiasi vyras.

Susirinkimuose jis suprato, kad įtampą, stresą galima kontroliuoti. Svarbu buvo suvokti tai, kad visi žmonės gali klysti ir nereikia jų smerkti ar bandyti perauklėti.

Labai supykau dėl tokio jos pasiūlymo. Tačiau vis tiek atsidūriau ligoninėje, kur buvo gydomi alkoholikai. Buvo jaunų, gražių žmonių, išsilavinusių. Tačiau net ir tarp jų man buvo sunku pripažinti, kad esu alkoholikė.

Pasiūlė išeitį

Atviras ir nuoširdus pasirodė ir Vytautas, kurio kelias į blaivybę driekėsi „per akmenis, ugnį ir vandenį“. Jis netikėjo nei Dievu, nei bažnyčia, jį augino gatvė. Pasaulis atrodė priešiškas, o būdamas 28-erių Vytautas pakliuvo į gydymo įstaigas. Aplinkiniai jam pranašavo mirtį.

Besigydydamas priklausomybės ligų centre vyras sužinojo apie AA grupę, kuri galbūt padėtų sveikti. „Pirmoji pažintis su grupe man nesisekė, aš ir toliau išgėrinėjau, vėl ateidavau, vėl atkrisdavau“, – prisimena Vytautas. Jam buvo keista matyti, kaip į susirinkimą atvažiuoja kostiumuoti vyrai, kurie, rodos, jokios problemos dėl alkoholio negali turėti.

„Po kelių mėnesių gėrimo su nudrengtais drabužiais ir batais ateinu pabūti tame susirinkime. Oficialiai atrodantis žmogus prasidėjus susirinkimui prabyla: „Aš – Petras. Aš – alkoholikas.“ Įsivaizduokite mano nuostabą. Pamenu, kaip tąkart panorau pabūti bent kiek arčiau jų ir pats pasakyti: „Aš – Vytautas, aš – irgi alkoholikas“, – pirmąjį savo persilaužimą prisimena pašnekovas. Jis juokiasi iš savo emocijų, kurios kadaise valdė.

„Žinote, kaip sunku ir gėda buvo prisipažinti, kad esi toks? 50 km spinduliu visi jau žino, kad tu esi alkoholikas, o tu dar nežinai“, – šmaikštauja Vytautas.

Galiausiai besilankydamas AA grupės susirinkimuose vyras suvokė vieną svarbią tiesą – jis nemokėjo gyventi be alkoholio.

„Nesusitaikiau su šiuo pasauliu, nemokėjau jame gyventi, man buvo baisu. Norėdavau pasislėpti nuo šio pasaulio, nuo jo neteisybės, blogo požiūrio į mane. Privalėjau suvokti, kad problema – mano mąstymas. Kai pamačiau, kad susirinkimuose mane supa tokie patys žmonės, supratau, kad galiu pakeisti savo mąstymą“, – tikina Vytautas.

Skeptiškai jis žiūrėjo ir į Dvylikos žingsnių programą: vienas iš žingsnių kviečia atsiprašyti tų, kuriuos įskaudinai. „Tai atrodė ne man – atsiprašyti, lankstytis. Toks buvo mano sąmoningumo lygis, tokios buvo nuostatos. Jos man ir trukdė pasikeisti. AA pasiūlė pakeisti požiūrį į pasaulį. Jeigu jį matysiu kitaip, tai ir reaguosiu kitaip“, – suvokė vyras.

Pamažu jis mokėsi. Bendraudamas, kantriai klausydamas. „Aš su niekuo kitu negaliu taip pasišnekėti kaip su kitu alkoholiku. Manęs niekas taip gerai nesupranta kaip kitas to paties likimo žmogus. Dalydamiesi savo patirtimi atrandame bendrų dalykų – pasirodo, kiekvienas esame išgyvenęs kone tą patį. Tai – didžiausia savitarpio pagalbos paslaptis“, – įvardija Vytautas.

Šiandien jis džiaugiasi savo blaivybe ir reziumuoja: atrastas dvasingumas jam duoda tą patį, ką anksčiau pasiūlydavo alkoholis – išsilaisvinimą. „Nuo baimių, alkoholio poreikio, pykčio, nepasitenkinimo, įtampos, streso, nerimo ir t. t. Dvasingumas nereiškia, kad mes meldžiamės konkrečiam dievui. Mes tai įvardijame kaip aukštesnę jėgą. Dvasingumas mums reiškia ne tik tikėjimą, bet ir gebėjimą rūpintis kitu žmogumi ne savanaudiškai, o nuoširdžiai“, – tikina vyras.

Jis skaičiuoja daugiau kaip penkiolika blaivybės metų, per kuriuos daug išmoko ir mokosi toliau. „Iki šiol dalyvauju AA draugijos veikloje. Žinau, kad kol joje būsiu, tol būsiu blaivus. Daugiau man nieko ir nereikia“, – neabejoja Vytautas.

Galiu ir aš

Džiugu tai, kad savo patirtimi sutiko pasidalyti ir moteris, kurios kelias sveikimo link buvo ne mažiau sudėtingas. Simona pati pradėjo savęs klausti: galbūt aš sergu alkoholizmu? Tą netruko patvirtinti ir jos psichoterapeutė, diagnozavusi alkoholizmą ir pasiūliusi pagalbos ieškoti AA draugijoje.

„Labai supykau dėl tokio jos pasiūlymo. Tačiau vis tiek atsidūriau ligoninėje, kur buvo gydomi alkoholikai. Buvo jaunų, gražių žmonių, išsilavinusių. Tačiau net ir tarp jų man buvo sunku pripažinti, kad esu alkoholikė“, – prisimena Simona.

Galiausiai ji suvokė, kad problema yra, kad gyventi taip pat nebesinori ir reikia pagalbos. Lietuvoje tuo metu siautėjo kovidas ir AA grupių susirinkimai vykdavo tik nuotoliu. Tačiau Simona prisijungė prie vieno susirinkimo ir labiausiai nustėro išgirdusi, kad žmonės gali gyventi be alkoholio.

„Penkeri, dešimt, penkiolika metų... Man tai atrodė neįmanoma. Jungiausi į vieną, antrą, trečią grupę. Visur kalbėjo tą patį. Pradėjau galvoti: jeigu kiti sugebėjo tiek laiko išlikti blaivūs, gal ir aš sugebėsiu?“ – klausė savęs moteris.

Pasibaigus karantinui, ji išdrįso nueiti ir į gyvą susirinkimą: „Mane pasitiko. Pasveikino. Paklausė, kaip aš. Pasidžiaugė, kad atėjau. Man būdavo gėda apie save kalbėti. Tačiau taip norėjosi tos laisvės, kurią jautė AA nariai.“

Pamažu į Simonos sąmonę atėjo ilgai lauktas suvokimas: ne visi kiti aplinkiniai kvaili ir kelia problemų, o ji pati sau sukuria sunkumų, nerimo ir įtampos.

„Mane išmokė pripažinti ir suvokti savo klaidas. Išmokė būti nuolankia ir nustoti norėti pakeisti kitus žmones. Už tai visiems esu be galo dėkinga. Jeigu ne programa, AA nariai ir aukštesnioji jėga, nežinau, ar šiandien būčiau gyva …“ – konstatuoja pašnekovė.

Šiandien ji skaičiuoja daugiau kaip penkerius metus blaivybės ir džiaugiasi kiekviena diena, kurią jai padovanojo likimas ir AA draugija.

Naudinga informacija

Ieškantys pagalbos visą informaciją apie AA gali rasti tinklapyje aalietuvoje.org arba pagalbos telefonu +370 685 05 191.