Kada artimojo priklausomybė tampa jūsiškė?

Priklausomo asmens artimieji dažnai nė nenutuokia, koks jų elgesys neveiksmingas, ir kaip išties reikėtų padėti priklausomybę nuo narkotinių medžiagų turinčiam žmogui. Beje, artimiesiems taip pat gresia bėda, nes jie gali įkristi į kopriklausomybės spąstus.

Apie kopriklausomybę, jos simptomus ir pagalbą artimiesiems kalbėjomės su Respublikinio priklausomybės ligų centro Kauno filialo medicinos psichologe Vytaute Vaitkute.

– Iš Jūsų praktikos – kas neveikia? Artimųjų maldos, prašymai, pinigų trūkumas? Kas, Jūsų nuomone, veikia gydant priklausomybę?

– Artimuosius labai lengva suprasti. Jie mato, kaip jų brangus žmogus save žaloja, ir visiškai natūralu, kad nori jam padėti. Todėl atsiranda prašymų, maldavimų, grasinimų, pažadų, kartais ir bandymų kontroliuoti kiekvieną žmogaus, priklausomo nuo narkotinių medžiagų, žingsnį.

Dažnai artimieji sako: „pagalvok apie vaikus“, „mes tiek dėl tavęs padarėme“, „jeigu mylėtum šeimą, nustotum vartoti“. Neteigiu, kad šie žodžiai yra pasakomi iš blogos valios. Priešingai – dažniausiai jie kyla iš meilės, rūpesčio ir nevilties, bejėgiškumo. Artimieji tiesiog nežino, ką dar galėtų padaryti, kad žmogus nevartotų.

Kartais artimiesiems labai skaudu matyti, kad žmogus renkasi medžiagą, o ne juos. Tačiau priklausomybės liga tam tikru etapu gali taip stipriai paveikti žmogaus elgesį ir sprendimus, kad vien meilės šeimai neužtenka, kad galėtų nustoti vartoti.

Tai nereiškia, kad žmogus nemyli šeimos ar nejaučia atsakomybės už savo veiksmus. Tai reiškia, kad jam jau reikia gydymo ir visapusės pagalbos.

Lygiai taip pat vien pinigų atėmimas neišspręs problemos. Tam tikrose situacijose tai gali būti riba, tačiau vien apribojus galimybę gauti pinigų ligos nesuvaldysi. Jeigu žmogus neturi būdų tvarkytis su emocijomis, gyvenimo sunkumais, jis gali pradėti ieškoti kitų būdų medžiagai gauti. Tas pats ir su bandymais žmogų užrakinti kambaryje, namuose, neleisti jam išeiti.

Suprantama, kodėl artimieji kartais taip elgiasi – jiems atrodo, kad jeigu žmogus neturės galimybės išeiti, negaus medžiagos ir nevartos. Tačiau tokia kontrolė dažnai tik sustiprina priešiškumą, konfliktą, o žmogus gali dar labiau užsidaryti arba tuo pateisinti savo vartojimą.

Todėl svarbu atskirti pagalbą nuo kontrolės. Artimieji gali nustatyti ribas, gali nesuteikti pinigų vartojimui, pasakyti kokio elgesio netoleruos. Tačiau jie negali kontroliuoti kito žmogaus priklausomybės.

Iš artimųjų pusės pagalba turi aiškią ribą. Kartais gali prasidėti nuo labai paprasto pasakymo: „Matau, kad tau sunku. Jeigu nuspręsi gydytis, aš būsiu šalia. Galiu padėti užsiregistruoti, palydėti į pirmą vizitą.“ Svarbu, kad nustatytos ribos būtų nuoseklios ir nesikeistų priklausomai nuo situacijos. Pvz., su žmogumi galima susitarti, kad blaivybės laikotarpiu bendravimas ir palaikymas yra vienoks, tačiau vartojimo laikotarpiu tam tikros ribos bus taikomos: bendravimo ribojimas, kol asmuo yra apsvaigęs, nebus duodama pinigų, nebus dangstomas jo elgesys ar tvarkomi jo vartojimo padariniai.

Labai svarbu žmogui aiškiai pasakyti: „Nesu prieš tave ir neatstumiu tavęs dėl to, kad sergi priklausomybės liga. Noriu tave palaikyti, tačiau kartu turiu pasirūpinti ir savimi.“ Tokios ribos nėra bausmė, jos parodo, kad pagalba ir palaikymas yra, tačiau atsakomybės už vartojimą artimasis neprisiima.

– Kopriklausomybė. Apibūdinkite, kas tai.

– Kopriklausomybę paprastai apibūdinčiau kaip situaciją, kai artimo žmogaus priklausomybė pradeda užimti per daug vietos kito žmogaus gyvenime. Tačiau svarbu – ne kiekvienas priklausomo žmogaus artimasis automatiškai yra kopriklausomas.

Kai šeimoje yra priklausomybė, natūralu nerimauti, norėti padėti. Tačiau ilgainiui artimasis gali pradėti gyventi priklausomo žmogaus gyvenimo ritmu: nuolat galvoti, ar jis vartoja, kur yra, tikrinti telefoną, ieškoti narkotikų, dengti jo problemas, apmokėti skolas, teisinti prieš kitus.

Dažniausiai visa tai kyla iš meilės ir noro išgelbėti. Žmogus galvoja: „Jeigu aš labiau kontroliuosiu, galbūt jis nustos vartoti.“ Tačiau taip pats artimasis gali pradėti prarasti savo gyvenimą, nuolat gyventi įtampoje ir prisiimti atsakomybę už tai, ko iš tikrųjų negali kontroliuoti. Todėl labai svarbu suprasti: galime padėti priklausomybės ligą turinčiam žmogui, bet negalime už jį eiti sveikimo keliu. Galima būti šalia, palaikyti ir skatinti gydytis, tačiau kartu būtina išsaugoti savo gyvenimą ir nustatyti ribas.

Vienas svarbiausių momentų – kalbėtis tada, kai žmogus blaivus. Ne konflikto metu ir ne tada, kai jis apsvaigęs.

– Ką svarbu suvokti artimiesiems?

– Turbūt vienas svarbiausių akcentų – jūs negalite eiti sveikimo keliu už kitą žmogų ir valdyti jo priklausomybės. Galite palaikyti, paskatinti kreiptis pagalbos, padėti gydymo procese. Tačiau negalite žmogaus kontroliuoti taip, kad jis nustotų vartoti. Labai svarbu suprasti, kad ribos nėra meilės trūkumas. Kartais artimasis sako: „Jeigu aš jam neduosiu pinigų, jis kentės.“ Tačiau reikia atskirti pagalbą nuo priklausomybės palaikymo. Galima pasakyti: „Aš tau padėsiu kreiptis į gydymo įstaigą. Aš važiuosiu kartu. Aš būsiu šalia, bet pinigų narkotikams neduosiu.“ Taip parodoma, kad rūpi, ir yra sveika riba.

– Kokie elgesio modeliai neveiksmingi? Gal galite pateikti pavyzdžių iš praktikos?

– Visų pirma – nuolatinis kontroliavimas. Artimasis tikrina telefoną, seka žmogų, uosto jo drabužius, ieško narkotikų, tikrina greitojo narkotikų nustatymo testais. Tam tikrais atvejais šeimai atrodo, kad tai vienintelis būdas ką nors daryti, kad asmuo išliktų blaivus. Tačiau dažniausiai tai sukuria nuolatinę kovą ir nepadeda žmogui išmokti prisiimti atsakomybės. Tada priklausomybę nuo narkotinių medžiagų turintis žmogus net kartais pasako: „Manimi netiki, mane tikrina, todėl toliau vartosiu.“

Antras dalykas – nuolatinis gelbėjimas. Pvz., nuo narkotinių medžiagų priklausomas žmogus prisidaro skolų, o šeimos nariai jas visada apmoka. Tokiu atveju žmogui gali būti sunku pajusti elgesio padarinius. Tai nereiškia, kad artimasis turi palikti žmogų be pagalbos ar žiūrėti, kaip jis kenčia. Jeigu žmogui trūksta pinigų maistui ar kitiems būtiniems dalykams, galima padėti jam jų nupirkti, tačiau geriausia vengti apmokėti skolas, susidariusias dėl vartojimo. Svarbu atskirti pagalbą žmogui nuo pagalbos jo priklausomybei.

Trečias dalykas – gėdinimas: „Tu sugadinai visą mūsų šeimą“, „Tu niekada nebūsi normalus“, „Ką apie tave pagalvos žmonės?“ Gėda gali labai stipriai veikti žmogų, tačiau ji nebūtinai padės pasirinkti gydymą. Priešingai, žmogus gali dar labiau užsidaryti, atsitraukti nuo artimųjų ir vartoti, kad bent trumpam nuslopintų gėdos ir kaltės jausmą.

– Kokie Jūsų patarimai, kaip turėtų elgtis artimieji?

– Vienas svarbiausių momentų – kalbėtis tada, kai žmogus yra blaivus. Ne konflikto metu ir ne tada, kai jis apsvaigęs. Susilaikęs nuo vartojimo žmogus gali išgirsti jus, jūsų ribas.

Kalbėti konkrečiai. Ne „tu sugriovei mūsų gyvenimą“, o pradėti nuo savo jausmų įvardijimo, parodyti, kad tai veikia ir jus: „Aš labai nerimauju, jaučiu įtampą, kai tu vartoji“, „Man skaudu matyti, kad tu kenti, bet aš negaliu suteikti tau pagalbos, nors norėčiau“.

Svarbu nustatyti ribas ir jų laikytis. Jeigu pasakėte, kad neduosite pinigų narkotikams, nereikėtų kitą dieną tos ribos atsisakyti vien todėl, kad žmogus spaudžia ar grasina. Turime suprasti, kad riba nėra bausmė, jos tikslas nėra nubausti žmogų. Sveikos ribos tikslas – apsaugoti artimąjį ir neleisti priklausomybei užvaldyti visos šeimos.

Artimasis turi teisę gyventi savo gyvenimą – ilsėtis, susitikti su draugais, dirbti, turėti pomėgių, laikytis savo planų. Tai nėra egoizmas ir tai nereiškia, kad jums nerūpi priklausomybę turintis žmogus. Kartais net labai svarbu žmogui ramiai parodyti, kad jo pasirinkimas vartoti neturi sustabdyti viso šeimos gyvenimo.

Pvz., galima pasakyti: „Tu man esi labai svarbus ir aš norėčiau, kad būtume kartu. Tačiau jeigu pasirinksi vartoti, aš savo suplanuotų dalykų neatšauksiu. Į susitikimą ar renginį eisiu, tik šį kartą be tavęs.“ Tai nėra bausmė ar kerštas. Tai aiški ir rami riba, parodanti: aš tavęs neatstumiu, tačiau tavo vartojimas neturi užvaldyti ir mano gyvenimo. Artimasis gali būti šalia žmogaus, turinčio priklausomybę, tačiau neprivalo kartu su juo nustoti gyventi. Iš praktikos matau, kad kai šią ribą artimasis renkasi nubrėžti, tai paskatina ir priklausomybę turintį asmenį imtis suprasti savo pasirinkimų padarinius.

– Ar artimiesiems reikalinga psichologinė pagalba? Kaip galima padėti?

– Artimiesiems, be abejonės, reikalinga psichologinė pagalba. Dažnai sakoma, kad žmogui sergant priklausomybės liga, tam tikra prasme yra paveikiama visa šeima. Tai patvirtina ir moksliniai tyrimai, kurie rodo, kad artimieji dažnai patiria daugiau streso, nerimo, depresijos simptomų, perdegimą ir emocinį išsekimą.

Artimieji gali kreiptis į Respublikinį priklausomybės ligų centrą, kur suteikiamos nemokamos socialinio darbuotojo konsultacijos ir mokamos psichologo arba CRAFT specialisto konsultacijos. Jeigu priklausomybės liga sergantis asmuo yra vaikas ar paauglys, šeimai gali būti teikiamos MDFC paslaugos. Kiekvienas galime kreiptis į savo psichikos sveikatos centrus, kur yra galimybė gauti psichologinę pagalbą nemokamai.

Iš praktikos dažnai girdžiu artimuosius sakant: „Tai yra jo sveikimo kelias. Nebenoriu, pavargau daugiau ko nors imtis.“ Tai visiškai normali reakcija, nes už savo sveikimą atsakomybę turi prisiimti pats žmogus.

Svarbu suprasti, kad kreipdamasis pagalbos žmogus neprisiims atsakomybės už kito žmogaus sveikimą. Kai artimasis kreipiasi, kalbama būtent apie jo jausmus, poreikius, sunkumus, sveikų ribų brėžimą ir kaip galima savimi pasirūpinti tokioje situacijoje, kai gyvenama kartu su žmogumi, turinčiu priklausomybę.

Todėl linkiu atsisukti į save ir padedant specialistams pradėti kelią į sveiką santykį tiek su savimi, tiek su supančiais aplinkiniais žmonėmis, nes padėti kitam galima ir nepamirštant savęs.