Kažkas atsitiko Kauno merui. Žmogus, kuris kalbėjo apie svajonę, kad Kaunas bus kaip Niujorkas, paniro į atsiminimus apie Kauną ir Lietuvą prieš dešimtmetį.
Už savo tautos laisvę sumokėjome milžinišką kainą. Mūsų artimųjų gyvybėmis, kančiomis, ašaromis, sulaužytais likimais. Nors šiandien minime kruvinus Sausio 13-osios įvykius ir garsiai tariame kiekvieno žuvusiojo vardą, kartu prisimename ir visus mūsų tautiečius, kurie paaukojo gyvybę ant laisvės aukuro nuo pat pirmosios Sovietų Sąjungos teroro dienos 1939 m.
Gyvename neįprastu laiku. Vieni tai vadina ypatingąja padėtimi, kiti tiesiai rėžia, kad tai karas. Kovojame su nematomu priešu ir nežinome, kada ta kova baigsis.
Vilniaus dešinysis Neries krantas yra sėkmingai suprojektuoto verslo kvartalo pavyzdys. Tai vieta, kuri traukia vilniečius ir miesto svečius, kuri tapo modernaus Vilniaus skiriamuoju ženklu. Kodėl Kaune nieko panašaus neturime, nors net meras yra žmogus, kuriam miesto vystymasis per nekilnojamojo turto projektų plėtrą, atrodytų, turėtų labai patikti?
Kitais metais sukanka 100 metų, kai 1919 m. sausio 2 d. iš lenkų okupuoto Vilniaus pasitraukė Laikinoji vyriausybė ir Kaunas de facto tapo Lietuvos Valstybės institucijų darbo vieta.
Kankintas, niekintas, nužudytas ir galiausiai niekingai pakastas kapinių patvoryje okupantų ir jų tarnų rankomis, Adolfas Ramanauskas-Vanagas liko ištikimas laisvei ir Tėvynei. Praėjusį savaitgalį pagaliau garbingai palaidojome šį didį vyrą.