tavo krantas(santaka)

  sulaukėjo graudus raudos aidas beglobė viltis išklydo svetur nežinia kodėl niūrios šios gaidos kai į netektį virsta ką leido sukurt nepažintas pasaulis vėl atstumia tik netyla svajonių sudužus aistra kas žinos ir ar verta peikt atmintį jei apsvaigus nuo gėlo vandens ji ne ta gyvename kopiam parodijų laiptais ir kaunames dėl išlikimo gyvename stveriam sau geidžiamus daiktus užmiršę gal sielos likimą nors blaškantis laikas prabėga dažnai jo esmės nesuprantam ir keliam ir einam ir skubam be miego pabaigti dėl ko čia gyventa. o kas gi esam mes tiktai keisti va