Santaka: Roko Poviliaus eilės

Sužvynėję

mes jau seniai esame
tik pasiklydę karpiai
plūduriuojantys akvariumuose
metai po metų
svarstantys kas anapus stiklo
užmirštame kas yra čia
kas teikia mums orą
kas saugo nuo virsmo kotletais
godžiai ryjame vandenį
tokį dulkiną ir sprangų
nepastebime vandenynų
tik perkošiam per žiaunas
nekalbame tik žiopčiojam
tada kai prabilsim
lūpos bus per silpnos
taip skandiname mintis
jų neužrašydami
bent jau ant koralų
sapnuose spoksom į meškeres
mums patinka kabliukai
ant jų kabantys mėsingi sliekai
mūsų pelekai
jau atsiduoda dumblu
su kiekvienu yriu
vis gilyn ir gilyn
į dugną
paviršiuj
turėtų kažkas būti
Nojaus laivas
ar žvejo valtis

Lauktuvės
aš vis kažko laukiu
kalėdų vasaros
naujo eilėraščio
naujos mergaitės
nors ta kuri šalia
dar nepaseno
kiekvieną vakarą laukia
manęs prie lango
skaitydamas knygą
vis atverčiu paskutinį psl.
laukiu kol jis ateis
kas vakarą turiu sugalvoti
ko lauksiu ryt
kitaip naktis taptų beprasmė
gal dar sulauksiu tos dienos
kai stovėsiou ant kalvos stebėsiu
kaip mane deda į žemę
kur kirmėlės ir kiti skaidytojai
išalkę ilgai manęs laukė
jiems nerūpi ar laukiau
šitos paskutinės vakarienės
kurios patiekalu būsiu pats
jiems nerūpi mano vardas
rasė profesija luomas
jie tik norėtų
kad būčiau riebesnis
ne-su-lauk-sit!


Šiame straipsnyje: tavo krantas(santaka)Santaka

NAUJAUSI KOMENTARAI

Galerijos

Daugiau straipsnių