Ugniagesių vadas: kada tikrai sunku ir kodėl jais pasitikima labiausiai (interviu)

– Kiek apytiksliai trunka operacijos?

– Prognozuoti sunku, viskas priklauso nuo įvykio. Gaila, bet dažniausiai nakties metu pastatas sudega ne dėl to, kad ugniagesiai ilgai važiuoja, o dėl to, kad pastate nėra gaisro aptikimo ir signalizavimo sistemos. Būna, ryte atsibudę žmonės randa atvira liepsna pleškantį kaimyno namą – kol niekas neatsibudo, tol nepastebėjo. Į tokį gaisrą atvykus kartais tenka jau tik saugoti aplinkinius pastatus, o apie degančio pastato išsaugojimą nelabai ką gali kalbėti.

Sunku susieti įvykius su laiko trukme – ugniagesiai taiko skirtingas taktikas, gesindami gaisrus daugiabučiuose, vienaukščiuose namuose, durpynuose, miškuose, visuomeniniuose pastatuose.

Deja, kartais žmonės neteisingai praneša apie įvykį ar nurodo neteisingą, netikslų adresą, mūsų nepasitinka, nors tai labai pagelbėtų. Kartais sako matantys pro langą rūkstančius dūmus, bet nepatikslina, koks namas ir kuris aukštas. Užmiestyje susiduriama su kitomis bėdomis – kartais pastatai neturi adresų ar navigacijos sistemos neranda tokio kelio. Vilnius sparčiai plečiasi, atsirado daug naujų gatvių. Dėl to prarandamas brangus laikas, nes visų kelių neatsiminsi, o navigacija pasitikėti 100 proc. negalime. Todėl vertiname mūsų pareigūnų patirtį – dauguma jų gyvena operacijų rajonuose, žino kelius, kaip greičiausiai galima nuvažiuoti.

Skubančius policijos pareigūnus, medikus ar ugniagesius vairuotojai privalo praleisti sustodami šalikelėje, tačiau dažnas įsigudrina tik šiek tiek pasitraukti ar apskritai ignoruoti. Ar Jus, vykstančius gesinti gaisro, noriai praleidžia vairuotojai?

Mes esame dideli, raudoni, ir mus vairuotojai pastebi, praleidžia. Bet yra pasitaikę atvejų, kai ugniagesių automobiliai pateko į avarijas dėl to, kad jų nepastebėjo automobilių vairuotojai. Važiuojame greitai, bet atsargiai.

– Kokius prisimenate labiausiai įsimintinus ar sunkiausius iškvietimus, įvykius?

– Fiziškai sudėtingi didelio masto gaisrai, kurie ilgai užtrunka. Iš pastarųjų metų galima prisiminti gaisrą, kai Vilniuje degė autoserviso angaras ir šalia stovintys automobiliai. Nors jau buvau baigęs darbus, pats išvykau į įvykio vietą. Gaisras truko ilgai – nuo 18 val. iki 3–4 val. Karštis buvo didžiulis, lydėsi netoliese esantys automobiliai. Buvo sutelktos gausios pajėgos, iš aplinkinių pastatų evakuoti žmonės, traukiami automobiliai. Pirmos jėgos buvo mestos ne gaisrui, kuris greitai įsiplieskė, bet aplinkinių pastatų ir žmonių apsaugai.

Neseniai turėjome kitą sudėtingą įvykį, kai žmogus įkrito į fekalijų nuotekų šulinį. Deja, jo išgelbėti nepavyko. Įtariama, kad žmogus apsinuodijo metano dujomis. Aukštalipiams teko leistis į šulinį. Jame vietos nėra daug, todėl kvėpavimo aparatas buvo nuleistas iš viršaus. Pareigūnas turėjo žiedą, grandinėlę. Nuo karštų garų, kurie susidaro šulinyje, papuošalai oksidavosi, keitė spalvą.

Visuomet sunku darbuotis autoįvykiuose, nes neretai sužalojamas asmuo. Tai paveikia psichologiškai.

– Ar tiesa, kad vienas iš ugniagesių psichologiškai palaiko nukentėjusiuosius, bendrauja?

Taip, taip būna visuomet, kai gelbėjame žmogų. Kartais tenka žmogų nukelti kopėčiomis. Kad jis žengtų žingsnį iš balkono, reikia bendrauti ir įtikinti. Būna, kad iš buto žmones tenka iškelti virvėmis ir reikia įtikinti, kad virvės – patikimos ir atlaikys. Žmogui būna baisu leistis iš pastato, kuriame jis jaučiasi saugus, nors jis tuo metu dega ar jame gausu dūmų. Tuomet reikia pasitelkti įvairias žinias, kurių ne visuomet išmoksti, bet šie įgūdžiai susiformuoja per ilgus metus.

– Kiek iškvietimų sulaukiate per dieną ar mėnesį?

Kartais to negali susieti su niekuo. Net juokiamės, kad būna nei karšta, nei šalta, nei šildymo sezonas, bet dieną ar dvi dirba praktiškai visi Vilniaus padaliniai. Net negali paaiškinti, kodėl taip nutinka.