Prie Vilniaus temos prisiliesti galima labai įvairiai. Dažniausiai tai daroma per architektūrinę miesto ikonografiją, urbanistinius Vilniaus peizažus. O parodos rengėjus labiau domina žmonės, patys vilniečiai. Vilniečiai dailininkai, kurie labai mėgo keliauti ir į Vilnių parveždavo savo kelionių įspūdžių fiksacijas iš Romos (Boleslovas Buika, Kazimieras Stabrauskas), Krymo (Jalmaras Hansonas) ar Sankt Peterburgo (Juozapas Kamarauskas).

Taip pat domina patys vilniečių portretai: Sofijos Romerienės užfiksuota garbaus amžiaus vilnietė, rankose laikanti rožančių; jaunystės tyrumą ir naivumą spinduliuojanti basakojė Vilniaus apylinkių valstietė, pavaizduota Pranciškaus Jurjevičiaus, ar įstabus Vilniaus Stepono Batoro universiteto, grafiko Jurgio Hopeno portretas, sukurtas jo mokinės Kristinos Vrublevskos. Parodoje – ir įdomūs vilniečių tipažai, įamžinti Vilniuje kūrusių Juozapo Horydo, Edvardo Karniejaus ir Jono Kačmarkievičiaus.

Čia atskleidžiamas ir etninis Vilniaus spalvingumas: žydų autoriai, su meile įamžinę geto ir žydų kapinių vaizdus bei paskutinius gyvenimo metus Vilniuje praleidęs karaimas Bari Egizas – akademinio portreto virtuozas.

Kas dar liudija XX a. pradžios vilniečių skonį? Žinoma, buvo mėgtas natiurmorto žanras – tai iliustruojama charakteringu Marijano Kuliešos natiurmortu su vaisiais, gėlėm ir porceliano indais. Be abejonės, tarp vilniečių visuomet buvo paklausūs lakštai iš Jono Kazimiero Vilčinskio „Album de Wilna“ ir Napoleono Ordos lituanistinės litografijos. Jas papildo seniausios Vilniaus vedutos – Vilniaus vaizdas iš Georgo Brauno pasaulio miestų atlaso bei Bartolomėjaus Lauvergne vilnietiškos litografijos, kurias Vladas Drėma apibūdino kaip poetiškiausius Vilniaus vaizdus.

Parodoje bus galima pamatyti ir Vilniaus universiteto Dailės fakulteto kūrėjo ir pirmojo dailės profesoriaus Pranciškaus Smuglevičiaus vario raižinius iš Romos, kuriuose jis kopijavo Nerono „Domus Aureus” atrastas antikines freskas. Taip pat vieną kitą žymiausio Vilniaus keramiko A. Azarevičiaus keramikos dirbinį ar Jano Bulhako sidabro bromido nuotrauką su Vilniaus bažnyčiomis.

Parodoje rengėjai sako bandantys atkurti XX a. pirmųjų dešimtmečių vilniečių, kurie buvo tokie margi, skirtingų tautybių, kalbų ir tikėjimų bei vienijami visų pirma paties Vilniaus auros, meninę aplinką ir skonį. Nors praėjo daugiau nei šimtas metų, bet mums anųjų vilniečių skonis yra artimas ir suprantamas. Galbūt todėl, kad mus visus, net nutolusius laike per tiek dešimtmečių, sieja viena bendra diagnozė: Vilnius mums yra gyvenimo būdas.

Paroda galerijoje „Kunstkamera“ (Ligoninės g. 4, Vilnius) veiks iki š.m. liepos 29 dienos.