Paprastasis Užupio pilietis – A.Zuokas

Artūras Zuokas – ne tik Vilniaus meras, bet ir Užupio respublikos idėjos autorius, vieną labiausiai apleistų Vilniaus priemiesčių su bendraminčiais pavertęs klestinčiu menininkų bei laisvamanių kvartalu – Užupio respublika.
Nusprendėme pasiteirauti A.Zuoko, kodėl kadaise jo žvilgsnis pakrypo būtent į Užupį.

– Kaip atsidūrėte Užupyje ir kodėl pasirinkote būtent jį? Koks jis buvo tuomet, kai atsikėlėte čia gyventi? – klausėme mero.
– Na, tai buvo meilė iš pirmo žvilgsnio. Istorija prasidėjo 1995 m. Tuo metu su žmona gyvenome name, kuris yra labai romantiškoje vietoje – Trijų kryžių kalno papėdėje, prie Vilnelės, ten, kur dabar yra Olandijos ambasadoriaus rezidencija.
Rytais bėgiodavau palei Vilnelę. Vieną kartą pakilau apleistu takeliu ir užsukau į apleistą kiemelį. Buvau sužavėtas atsivėrusios panoramos ir nustebintas apleistos aplinkos, nes buvo pilna griuvėsių, įvairių sandėliukų, piktžolių.
Tada man kilo mintis, kad tai fantastiška vieta, kur norėčiau gyventi. Pardavėme pastatą Trijų kryžių kalno papėdėje ir įsigijome pirmiausia Užupyje nedidelį butą. 1996 m. nusipirkome namo griuvėsius ir taip prasidėjo mūsų istorija Užupyje.
Tada Užupis buvo visai kitoks nei dabar. Daugelio žmonių dėmesys buvo nukrypęs į senamiestį, o Užupis buvo vienas labiausiai apleistų Vilniaus priemiesčių. Kai mes tik atsikraustėme, ant gatvės sienos priešais dabartinį angelą netgi buvo užrašas „Ulica smerti“. Tai buvo rajonas, kuriame gyveno daug sunkaus likimo žmonių, turinčių problemų dėl alkoholio ir dėl nusikalstamumo. Todėl daugelis važiuodami pro Užupį neatkreipdavo dėmesio, kas yra vidiniuose kiemuose.

– Griuvėsių ir bauginančių užrašų neišsigandote?
– Ne, baisu nebuvo. Kai įsikūrėme Užupyje, ėmėme burti bendruomenę, ir tada man kilo mintis, kad reikia paskelbti nepriklausomybę – Užupio respubliką. Susipažinome su dabartiniu Užupio prezidentu Romu Lileikiu, kitais meno žmonėmis, kurie pamažu kėlėsi į Užupį. Supratome, kad niekas kitas mumis nepasirūpins, patys turime ką nors daryti, kad Užupis keistųsi.
Balandžio 1-ąją pasiūliau paskelbti Užupio respublikos nepriklausomybės diena, nes labai mėgstu Marką Twainą ir vieną jo posakių: rimti dalykai dažniausiai pasakomi juokais. Dabar mano namų sieną puošia nuotrauka, primenanti dieną, kai buvo paskelbta Užupio respublikos nepriklausomybės deklaracija.
Paskui ta idėja užsikrėtė daugelis užupiečių, ir ne tik. Tai, ko gero, viena unikaliausių bendruomenių, nes ji ligi šiol neformali.

– Kaip pavyksta bendradarbiauti su vietos valdžia, su Užupio prezidentu, kitais valdininkais. Koks jūsų vaidmuo respublikoje šiandien?
– Užupyje į viską žiūrime su tam tikru humoru. Kiekvienas gali jaustis ir prezidentu, ir premjeru. Svarbiausia juo jaustis. Dažnai balandžio 1 d. paskelbiame garbės piliečius. Jonas Mekas tapo pirmuoju Užupio piliečiu, antruoju – Dalai Lama, kuris buvo ir mano namuose. Vėliau – Ugnė Karvelis ir kiti.
Žinoma, prezidentas Romas Lileikis ideologiškai yra svarbi Užupio figūra, nes jo galvoje gimsta pagrindinės mintys, kurios turi gilią prasmę ir jungia ne tik užupiečius, bet ir visus, kurie save tokiais laiko. Todėl visi iki vieno mes gerbiame prezidentą R.Lileikį.
Mano statusas Užupyje taip pat yra labai ypatingas – aš esu paprastasis Užupio pilietis.

– Ar Užupio nepriklausomybės idėja nekelia grėsmės miesto valdžiai?
– Kai paskelbėme Užupio respubliką, mums reikėjo pakabinti respublikos ženklą. Tada motociklais atvežėme prašymą tuomečiam merui Rolandui Paksui. Ir savivaldybėje į tai buvo pažvelgta gana rimtai. Mums net atsisakė derinti lentelę su užrašu „Užupio respublika“, todėl teko pagudrauti ir pakeisti jį į „Užupio res-publika“.
Idėjiškai esame labai nepriklausomi. Mes pasitikime žmogumi. Mes neturime Mokesčių inspekcijos, atsisakėme kariuomenės ir muitinės. Užupis laisvas kaip vėjas. Jo negali nusavinti ir turi jį priimti tokį, koks jis yra.

– Ką patartumėte aplankyti Užupyje svečiams, atvykstantiems į Vilnių?
– Man patinka Užupio angelo aikštė, Užupio kavinė prie Vilnelės. Mėgstu pasivaikščioti Jono Meko skersvėjo taku link Vilnelės. Yra labai gražus kelias link bažnyčios. Pažvelgus nuo Paupio gatvės galima pamatyti gruzinišką vaizdelį. Jeigu pasivaikščiotume po kiemus, pamatytume, kad kiekvienas jų savotiškai įdomus. Vieni sutvarkyti, kiti ne. Ir visi jie savaip žavingi.
Aš nesu sterilaus miesto šalininkas. Miestas yra gyvas, jame turi būti gyvenimo, laiko ir istorijos žymių. Kai ko nebūtina tvarkyti ir nublizginti, nes dingsta žavesys.

– Kaip gyvuoja Tymo turgus? Kokie planai jį gaivinti, padaryti išskirtinį?
– Nors Tymo turgus įrengtas seniai, o ketvirtadieniniai turgeliai tapo gražia tradicija, ten galėtų būti gerokai daugiau aktyvumo. Lietuvoje, nors mes daug kalbame apie pagalbą ūkininkams, jų dar nėra tiek daug ir jie negali aprūpinti savo produkcija visų prekybos vietų, tokių kaip Tymo turgus.
Tačiau bandysime keisti situaciją. Šalia turgaus, aikštėje, galbūt dar šiemet turėtų atsirasti nauja kavinė su visa reikalinga infrastruktūra. Tai pritrauktų daugiau žmonių į šią unikalią vietą. Be to, šalia yra Misionierių sodai, labiau žinomi vilniečiams kaip Kūdrų parkas. Ten jau aptvarkyta teritorija, bet ją dar labiau aptvarkius vilniečiai turėtų naują puikią erdvę.

– Kaip sekasi kiti projektai? Nemažai profesionalų kritikos sulaukė planai „Skaiteks“ teritoriją paversti gyvenamųjų namų kompleksu, esą šis projektas visiškai nederės prie senų žemų Užupio pastatų architektūros.
– Ypač svarbus buvo Užupio angelo projekto įgyvendinimas. Tai įprasmino respublikos kūrimą, nes dauguma užupiečių prie to daugiau ar mažiau prisidėjo. R.Lileikis, Vitas Mačiulis, Gintas Kvietkauskas – tai žmonės, kurių dėka šis projektas buvo įgyvendintas. Tai, ko gero, romantiškiausias Užupio respublikos gyvavimo periodas, nes tai buvo tikslas, suvienijęs visus gyventojus.
Gajausia tradicija – tai Užupio respublikos nepriklausomybės dienos minėjimas. Yra daug idėjų, kurios dar neįgyvendintos. Vilniaus senamiesčiui trūksta gyventojų, o, pertvarkius „Skaiteks“ gamyklų teritoriją, ten galėtų gyventi apie tūkstantį žmonių. Taip pat Vilijos fabriko teritorija, buvusio kailių fabriko teritorija – pertvarkius visas šias pramonines zonas į gyvenamąsias čia tikrai norėtų atsikelti daugiau žmonių ir šitaip rajono įvaizdis taptų dar geresnis.
Visi reikalingi sprendimai priimti miesto lygiu, investuotojai pasiruošę ir jau šiemet turėtų prasidėti teritorijos tvarkymo darbai.

– Unikalus Tibeto skverelis užkliūva turistams, jis ganėtinai apleistas. Gal jį taip pat planuojama tvarkyti?
– Užupis nusprendė ideologiškai okupuoti Vilniaus miestą ir pasiuntė mane jam vadovauti. Todėl aš būdamas meru kuo mažiau stengiuosi žiūrėti į Užupio reikalus, kad nebūtų nereikalingų spekuliacijų. Kol kas nėra gerų idėjų, kaip tas skveras galėtų būti sutvarkytas. Mieste yra daug kitų vietų, kurias reikia tvarkyti, tačiau ir Tibeto skverelis kada nors sulauks savo eilės.

– Yra nuomonių, kad Užupis iš kadaise garsaus Vilniaus menininkų centro po truputėlį virsta turčių rajonu, esą beliko tik lietuviško Montmartro vardas. Ar nepastebite tokių tendencijų?
– Aš neabejoju, kad Užupis bus tikrai geras ir įdomus rajonas, ypač tiems, kurie yra šiek tiek kitokie žmonės. Mėgstama kalbėti, kad Užupis yra prabangus rajonas, tačiau iš tiesų ten tik kelios vietos, kurias būtų galima pavadinti išskirtinėmis. Visa kita Užupyje – kaip ir bet kuriame kitame tipiniame senamiesčio kvartale. Džiugu, kad atsiranda galerijų, restoranėlių, nedidelių kavinių. Tai tikras pavyzdys, kaip gali atsirasti ir vystytis nedidelis, šeimų verslas. Panašiai kaip Italijos, Prancūzijos miesteliuose. Žinoma, į Užupį keliasi ir pasiturintys žmonės. Bet nėra blogai. Svarbu, kad žmogus nebūtų egoistas ir suprastų Užupio respublikos prasmę.