Kas laukia ekonomikos – tamsus košmaras ar skaistus rytas?

Lietuva po truputį ima lipti iš krizės liūno. Vieni ekonomistai žada, kad šalis turėtų greitai atsigauti, nes jau dabar jos augimas vienas sparčiausių visoje ES. Tačiau kiti tvirtina, kad tai tik iliuzija ir ekonominė situacija Lietuvoje negerėja, o ateitis – tamsi.

Ką mano centrinis bankas?

Lietuvos bankas keturis kartus per metus numato galimas ekonomikos raidos perspektyvas. Remiantis rugpjūčio mėnesio prognozėmis, Lietuvos ekonomika gana stabiliai auga. Tikimasi, kad bendrasis vidaus produktas (BVP) ne tik šiais, bet ir ateinančiais metais kils.

Didelę įtaką ūkio plėtrai, banko teigimu, tebedaro eksportas. Gausus ankstesnių metų derlius žemės ūkio sektoriuje didino eksportą. 2012 m. pabaigoje ir 2013 m. pradžioje eksportas sumažėjo. Tačiau dabar jį palaiko padidėjusi naftos produktų gamyba.

"Eksportas be naftos produktų, kaip ir tikėtasi, auga mažiau nei anksčiau dėl gana nepalankios išorės aplinkos. Vis dėlto eksporto augimas lėtėja ne tiek daug, kiek manyta, todėl tiek šių, tiek ateinančių metų perspektyva pagerinta. Nors bendra eksporto apimtis didėja gerokai daugiau, nei leistų tikėtis užsienio paklausa, ir toliau prognozuojama, kad ji augs lėčiau ir labiau atitiks numatomą užsienio paklausos kaitą", – rašoma Lietuvos banko prognozėje.

Joje tvirtinama, kad prie ekonomikos atsigavimo reikšmingai prisideda atsibundanti vidaus paklausa. Akcentuojama, kad tam įtakos turi didesnis, nei tikėtasi, privatus vartojimas. Jį lemia augančios disponuojamos pajamos. Pajamos didėja dėl pakilusio darbo užmokesčio ir didėjančio užimtumo.

Tiesa, bankas akcentuoja, kad uždarajame sektoriuje, kuris sudaro didžiąją ekonomikos dalį, dirbančių žmonių skaičius auga nedaug, o kai kuriose veiklose užimtumo lygis krinta.

Valdžia turi taupyti

Tačiau Lietuvos laisvosios rinkos instituto vyriausiasis ekspertas Vytautas Žukauskas atkreipia dėmesį į kitus ekonomikos aspektus.

Jis dienraščiui tvirtino, kad viena iš grėsmių, augant šalies BVP ir mažėjant valstybės biudžeto deficitui, gali būti atgimstantis politikų noras išlaidauti.

"Valdžios sektorius neturėtų pamiršti, jog valstybės biudžetas vis dar nesubalansuotas, valstybės skola sparčiai auga, o poreikis gyventi pagal išgales yra būtinas", – patarė V.Žukauskas.
Taip pat jis akcentavo, kad valstybės finansai turėtų būti tvarkomi atsižvelgiant į nereikalingas išlaidas, o ne į mokestinės gyventojų naštos didinimą.

"Svarbu tęsti socialinio draudimo, švietimo, sveikatos sektorių reformas, orientuotas į gyventojų pasirinkimą, naštos valstybės finansams mažinimą. Taip pat, nors ekonomika auga, 2013 m. opia problema išliks didelis nedarbas, kuris metų pabaigoje vis dar sieks daugiau nei 10 proc., kaip metų pradžioje prognozavo patys rinkos dalyviai, – apie kylančias problemas dėstė V.Žukauskas. – Teigiama žinia yra ta, jog šiais metais paspartės vidutinio darbo užmokesčio Lietuvoje augimas, prognozuojama, kad jis išaugs apie 8 proc. Tiesa, dalis šio augimo yra tik statistinis ir nereiškia realių žmonių pajamų didėjimo."

Už darbą normaliai nemokama

Ekonomistė Aušra Maldeikienė šviesiomis ekonominėmis perspektyvomis abejoja.

"Iš tiesų ši šalis remiasi tuo, kad galima ilgai tempti laiką, nemokant žmonėms už darbą. Moka tik tiek, kiek gali, o ne tiek, kiek darbas kainuoja", – tvirtino A.Maldeikienė.

Jos teigimu, tokios ekonominės sistemos greitai žlunga, nes yra pajėgios išsilaikyti tik prievarta. Kaip pavyzdį ekonomistė pateikė Sovietų Sąjungą.

"Ji taip ilgai laikėsi dėl to, kad laikė uždarytas sienas", – įsitikinusi A.Maldeikienė.

Ekonomistė sakė, kad Lietuva jau dabar susiduria su keblumais ekonomikos srityje. Padėtį gelbėja tik įtempta situacija visoje Europoje ir grįžtantys emigrantai.

"Na, dabar toks metas, kai žmonės įgąsdinti ir tyliai sėdi. Bet vis tiek per kokius ketverius ar penkerius metus tos problemos iškils į šviesą. Viešasis sektorius jau dvidešimtį metų priverstas dirbti už mažiau, nei yra vertas. Pavyzdžiui, gydytojai dirba už juokingą atlyginimą. Mokosi dešimt metų, kad gautų algą, panašią į valytojo. Taip tiesiog negalima. Taip ekonomika nefunkcionuoja", – aiškino ekonomistė.

Tačiau ji ramina, kad, kalbant apie artimiausią laikotarpį, ekonomikoje nieko blogo neturėtų nutikti.

Atlygis – paskata emigruoti

A.Maldeikienei pritaria ir Lietuvos profesinių sąjungų konfederacijos pirmininkas Artūras Černiauskas. Jis tvirtino, kad yra džiugu, jog auga BVP, vystosi pramonė. Bet atkreipė dėmesį, kad visa tai vyksta dėl eksporto.

"Turbūt svarbiausia dirbantiems žmonėms yra tai, kad eksporto prekių konkurencingumas lemia mažus darbo užmokesčius. Realiai konkurencija vyksta kenkiant darbuotojams. Palyginus darbo užmokesčio didėjimo tendencijas, kurios yra Lietuvoje, su pramonės ir verslo augimo tendencijomis, matoma, kad jos skirtingos. Verslas gana smarkiai šovė į priekį, bet apie darbo užmokesčius to pasakyti negalima. Dėl to, kol nebus išjudintas vidinis vartojimas, aš tokių didelių, šviesių perspektyvų nematau", – sakė A.Černiauskas.

Jis teigė, kad realus darbo užmokestis vis dar nepasiekė prieškrizinio laikotarpio užmokesčio lygio ir tai skatina žmones emigruoti.

"Žmonės praranda norą dirbti, nes gaunamas darbo užmokestis neužtikrina net minimalių jų poreikių. Perspektyvos nėra geros, net darbo jėgos atžvilgiu. Specialistai emigruoja ir tuoj ateis toks momentas, kai nebus kam dirbti. Tada pramonė pradės buksuoti dėl specialistų trūkumo. Todėl reiktų atsigręžti į darbuotojus ir skirti jiems bei darbo užmokesčiui didesnį dėmesį", – įsitikinęs profsąjungų lyderis.

Viskas turi savo kainą

"Į mūsų atlyginimus neįskaičiuoti vaikai", – tikino A.Maldeikienė.

Ji aiškino, kad jaunas žmogus, gaunantis 1500 litų atlyginimą, nepajėgus auginti vaikų, nebent gyventų tėvų būste.

"Auginant vaikus dabar jau dalyvauja kelios kartos. Socialinės sistemos gana atsparios ir jos sužaidžia šį žaidimą", – teigė.

A.Maldeikienė įsitikinusi, kad kuo toliau, tuo labiau imama nekreipti dėmesio, jog kiekvienas dalykas turi savo kainą. Taip pat ir žmogaus atliekamas darbas.

"Mes ignoruojame realią darbo jėgos kainą, t. y. prekės brangsta, viskas brangsta, o darbuotojai nebrangsta. Tai reiškia, kad darbuotojai turi kaip nors kitaip egzistuoti. Ką jau kalbėti apie tai, kad dirbantys žmonės turi išlaikyti beprotišką skaičių nedirbančių žmonių. Tai visiškas anekdotas. Europoje nėra nė vienos kitos tokios valstybės (na, bent aš kol kas nerandu, dar reiktų specialiai pertikrinti), kad 40 proc. dirbančių žmonių turėtų išlaikyti 60 proc. nedirbančių žmonių sveikatos apsaugą. Sveikatos apsauga užmesta ant samdomą darbą dirbančių žmonių pečių, o ji kiekvienam suteikia malonumą gydytis. Ar prisidėjo, ar neprisidėjo, bet visi turi teisę gydytis. Šiaip juokinga. Kas dėl to kenčia? Gydytojai. Žmonės nepatenkinti, kad ilgos eilės, o gydytojai pastatyti į kvailių padėtį", – nuomonę dėstė A.Maldeikienė.

Užmokestis pakankamas

Tačiau ekonomistė Rūta Vainienė nepritaria A.Maldeikienei. Ji teigia, kad atlyginimai atitinka žmonių atliekamus darbus.

"Manau, kad ne atlyginimų, o rinkos dydis šiuo atveju yra trūkumas. Parodykite šaltinį, iš kurio mokėti didesnę algą. Aš tokio šaltinio nematau", – sakė R.Vainienė.

Pasak jos, vidaus rinka nėra tik darbo užmokestis. Tai ir įmonių gaunamas pelnas. "Iš tikrųjų manau, kad nesvarbu kaip, ar per atlyginimus, ar per verslo pajamas, yra uždirbamos pajamos vidaus rinkoje", – teigė pašnekovė.

Eksportą kompensuos

Banko "Nordea" ekonomistas Žygimantas Mauricas į ekonomikos perspektyvas žvelgia pozityviai ir yra įsitikinęs, kad vidaus rinkoje situacija gerėja, o rinka nėra per maža.

"Na, aš nenoriu būti perdėm pozityvus, bet tikrai džiugi naujiena yra ta, kad praėjus penkeriems metams, po ekonominės krizės, vidaus vartojimas jau tvirtai stojasi ant kojų. Žinoma, gal ne visuose regionuose ir ne visuose sektoriuose, bet apskritai ta tendencija yra. Nes tiek mažėjantis nedarbo lygis, tiek šiais metais pradėjęs didėti darbo užmokestis skatina gyventojus plačiau atverti savo pinigines. Jie ne tiek jaudinasi dėl savo ateities", – tvirtino Ž.Mauricas.

Ekonomistas neneigia, jog Lietuva gali susidurti su specialistų trūkumo problema, bet yra įsitikinęs, kad gana pigi darbo jėga šalyje yra teigiamas Lietuvos aspektas, ypač atsižvelgiant į tai, jog darbuotojų kvalifikacija nedaug skiriasi nuo kitų valstybių.

Tačiau Ž.Mauricas įžvelgia kitą problemą: "Iš tiesų tai yra ir grėsmė, ir pranašumas: Vakarai šiuo metu atsigauna, t. y. JAV ir Europa stojasi ant kojų, bet Kinijos ekonomikoje jaučiamas sulėtėjimas, kuris atsiliepia ir Rusijai. Na, ir dabar didžiausias pavojus Lietuvai yra ne iš Vakarų, kaip iki tol būdavo, bet iš Rytų."

Banko ekonomistas tvirtino, kad jau pastebima tendencija, jog blogėjant ekonominei situacijai Rusijoje ji bando sumažinti importą iš kitų šalių. Tai sukels problemų Lietuvai bandant eksportuoti savo produkciją Rytų kryptimi. Tačiau Ž.Mauricas įsitikinęs, kad vidaus rinka gali būti pajėgi kompensuoti sumažėjusį eksportą.

Vidaus rinka nepajėgi

A.Maldeikienė mano priešingai, esą eksporto atsverti vidaus rinka nesugebės.

"Man labai įdomu, kokiu mistiniu būdu tai įvyks? Taip tvirtinantys ekonomistai dažnai aiškina, kad eksportas išgelbės Lietuvą. Kaip eksportas gali išgelbėti Lietuvą, jeigu nėra mechanizmo? Kaip eksporto pinigai gali pasiekti, pavyzdžiui, mokytoją Biržuose? Niekaip. Mokytojas, aš manau, reikalingas. Jeigu tu nori eksporto, ir kokybiško, produktyvaus eksporto. Tai reiškia, kad tu turi turėti gerą švietimo sistemą. Kad turėtum normalią švietimo sistemą, turi turėti normalius mokytojus, kuriems algos kyla ne tada, kai žmogus iš bado pradeda kvailioti, – savo poziciją dėstė A.Maldeikienė. – Čia ne šalis, čia beprotnamis. Aš nesiskundžiu, bet tiesiog konstatuoju faktą."

Mažiau gyventojų

Su tokia nedviprasmiška A.Maldeikienės nuomone sutinka ir A.Černiauskas. Jis tvirtina, kad vidaus rinka auga nesparčiai.

"Žinoma, ji auga. Buvo minimalios algos padidinimas, kuris leido paaugti vidiniam rinkos vartojimui. Bet jeigu nedidės darbo užmokestis, nedidės vidinis vartojimas", – sakė jis.

Kitą priežastį, kodėl vidaus rinka nepajėgi kompensuoti eksporto sumažėjimo, nurodo R.Vainienė. Ji įsitikinusi, kad Lietuvoje gyvena gerokai mažiau žmonių, nei įsivaizduojama.

"Jeigu pasižiūrėtume, kiek Lietuvoje yra aktyvių žmonių pagal tikrus rodiklius, pavyzdžiui, jeigu prekybos centrai pasidalytų informacija apie savo lojalumo kortelės turėtojus, būtų akivaizdu, kad žmonių yra gerokai mažiau. Jeigu žmogus pusę metų ar daugiau neperbraukia lojalumo kortelės, matyt, jis Lietuvoje nebegyvena. Arba, pavyzdžiui, jeigu pažiūrėtume, kiek yra aktyvių pensijų fondų dalyvių, kurių dalis "Sodros" pervedama į pensijų fonus, pamatytume, kad tų gyventojų, likusių Lietuvoje, yra daug mažiau, negu mes manome remdamiesi oficialiais emigracijos duomenimis", – tikino R.Vainienė.

Pašnekovės nuomone, ieškoti rinkos atsigavimo šaltinių vidaus rinkoje labai sudėtinga.

"Kaip tik reiktų svarstyti apie mūsų eksporto rinkų plėtimą. Žinoma, apie tai daug svarstoma. Mūsų pienininkams Kinijos rinka atsiliepia. Tai padidintų mums pieno kainą, bet ekonomikai tai yra gerai", – pateikė pavyzdį R.Vainienė.

Svarbiausia – investicijos

Ž.Mauricas, kaip ir kiti kalbinti ekonomistai, tvirtino, kad, nepaisant visų prieš tai minėtų teigiamų ar neigiamų perspektyvų, labai svarbu pritraukti investicijų į Lietuvą. Tai padaryti nelengva, nes Lietuva nedidelė šalis, bet, Ž.Maurico nuomone, šis kraštas gana patrauklus užsienio investuotojams.

"Tai nepriklauso vien nuo paslaugų sektoriaus pastangų. Valstybė turi investuoti į strateginius projektus, tęsti juos ir stengtis tų biudžeto pinigų nepravalgyti, nesivaikyti per daug populistinių pažadų, o vykdyti projektus, kurie atneš Lietuvai naudos, galbūt po penkerių metų", – teigė pašnekovas.

R.Vainienė taip pat sako, kad valstybė turėtų sukurti palankias sąlygas kelti investicijų lygį.

Ekonomika pernai ir ateities perspektyvos

Šaltinis: Lietuvos bankas