Kaip tarpukariu gimė lietuviškas verslas

1908 m. laikraštyje "Viltis" Antanas Smetona rašė: "Amatai lig šiol tebelaikomi tokiu dalyku, kurs tinkąs lenkams, žydams ir kitiems prašalaičiams, tik ne jiems. Sodietis dar ir šiandien tebemano, kad jo sūnus turįs verstis žemės ūkiu, nors to ūkio vienas vardas bebūtų likęs. Taip pat klaidingai žiūri jis į mokslą, kad galįs jo vaiką padaryti ponu, kad amatas ne mokslas esąs. Bet amatininkai dažniau išsiverčia geriau, negu mokslus išėję "ponai". Taikli prezidento mintis, kuri numatė svarbiausias ūkinės veiklos pokyčių gaires, yra aktuali ir šiandien. Kaip šie žodžiai virto darbais, analizuojama Gedimino Vaskelos knygoje "Tautiniai aspektai Lietuvos ūkio politikoje 1919–1940 metais". Veikalas unikalus tuo, kad padeda suprasti, kaip Lietuvos vardas buvo sugrąžintas į verslo pasaulį.

Rusijos imperijos užkampis

XX a. pradžioje lietuviai buvo valstiečių tauta su negausia inteligentija. Tokią padėtį lėmė politinio ir visuomeninio gyvenimo ribojimas carų valdomoje Lietuvoje. Pvz., draudimas katalikams užimti valstybines pareigas ar verstis verslais ir prekyba.

Lietuva buvo žemės ūkio šalis, kurioje buvo nedaug miestų, tačiau juose gyveno neproporcingai daug žydų. Iki Pirmojo pasaulinio karo žydai sudarė 53 proc. pramonininkų ir net 74 proc. prekybininkų. Pramonės darbininkų dabartinės Lietuvos teritorijoje būta 2,5 karto mažiau negu Estijoje ir net 7,5 karto mažiau negu Latvijoje. Vidutiniškai vienam gyventojui pramonės produkcijos Lietuvoje 1912–1913 m. buvo pagaminama už 16 rublių, Estijoje – už 121 rublį, o Latvijoje – už 156 rublius. Rusijos imperijos vidurkis buvo 33 rubliai.

Lietuvos žemės ūkio gamybos lygis carinėje Rusijoje nusileido tik Estijos (Estliandijos), Latvijos (Livliandijos, Vidžemės, Kuržemės) ir Peterburgo bei Maskvos gubernijoms. Bendrus Rusijos imperijos rodiklius reikia priimti su tam tikra išlyga. Didžiausia dalis pramonės produkcijos buvo pagamina Lenkijoje, Suomijoje ir Baltijos šalyse.

Svarbu ir tai, kad Lietuvai pranašumo žemės ūkyje nepavyko pasiekti, nes pramonės gaminių kainos buvo didelės, o žemės ūkio – mažos. Net objektyviai matydami Lietuvos ūkio atsilikimą Pirmojo pasaulinio karo išvakarėse, valstybės atkūrimą ir tolesnę jos raidą galime laikyti nedideliu stebuklu.

Tautinė sudėtis ir verslas

XX a. pradžioje lietuvių tautinio atgimimo sąjūdis parodė gyvybingumą patraukdamas į savo pusę aiškiai tautiškai ir net kalbiškai neapsisprendusius gyventojus. Po Pirmojo pasaulinio karo Lietuva atgimė kaip tautinė valstybė. Lenkai, kaip ir kitos tautos, tapo mažumomis.

Anot G.Vaskelos, papildomą įtampą kėlė lietuvių tautinio atgimimo lyderių įsitikinimai, kad lenkai Lietuvoje yra sulenkėję lietuviai, siekiai lenkakalbius etninius lietuvius susigrąžinti į tikrąją lietuvių tautą ir pabrėžti, kas Lietuvoje yra tikrasis šeimininkas. Apie kilusią politinę įtampą valstybėje kalba ir 1923 m. surengtas visuotinis gyventojų surašymas, kurio rezultatus bandė kritikuoti lenkų, žydų ir vokiečių tautinių organizacijų atstovai, nes tikėjosi didesnių skaičių bendroje statistikoje. Pagrindinis kritikos argumentas – dirbtinai sumažinti tautinių mažumų duomenys.

Suprantama, kad dėl tarptautinių aplinkybių šios akcijos aktyviausiais dalyviais buvo lenkai. Visuotinio gyventojų surašymo duomenys akivaizdžiai prieštaravo politinėms manipuliacijoms. 1,4 proc. Lietuvos gyventojų sudarė vokiečiai, 3,2 proc. – lenkai, o 7,5 proc. – žydai.

G.Vaskelos knygoje pateikta statistika leidžia suprasti ūkinio gyvenimo netolygumus atsikūrusioje valstybėje. Dauguma lietuvių ir lenkų dirbo žemės ūkio srityje, o mažiausioji dalis – pramonės ir prekybos. Žydai prekybos ir pramonės srityse užėmė vyraujančią padėtį, o žemės ūkyje buvo beveik nepastebimi.

Siekiai sulietuvinti verslą

Atkūrus Lietuvos valstybės nepriklausomybę, buvo siekiama įtvirtinti valstybingumą, plėtoti švietimo sistemą, išmokslinti savus politikus, mokslo, karo ir ūkio specialistus, modernizuoti ekonomiką. Kadangi Lietuva buvo agrarinė šalis, todėl šios ūkio srities modernizavimas turėjo padėti sukaupti lėšas žemės ūkio produktų perdirbamajai pramonei.

Verta įsidėmėti, kad daugelio pramonės šakų, kurių gaminių reikėjo vietos rinkai, nepriklausomybės išvakarėse nebuvo. Tad kūrėsi naujos durpių, tepalų ir dažų, audinių, verpalų, stiklo, keramikos, popieriaus ir kartono, farmacijos, kosmetikos, galanterijos, muilo, šokolado įmonės. Prie jų steigimo prisidėjo JAV lietuviai. Nieko nuostabaus, kad dalis įsisteigusių įmonių žlugdavo dėl patirties stokos, lėšų trūkumo, korupcijos ar užsienio gamintojų konkurencijos. Situaciją gelbėjo Lietuvos valstybės užsakymai kariuomenei, transporto sistemai ir kitoms reikmėms.

Svarbu tai, kad nuo pirmųjų nepriklausomybės dienų Lietuvos valstybė savo kapitalą investavo į tas pramonės šakas, kurios perdirbdavo žemės ūkio žaliavas ir eksportuodavo jos produktus. Didelis vaidmuo teko bankams ir kredito įstaigoms. Pusiau valstybinėms įmonėms "Maistui", "Pienocentrui", "Lietūkiui" teko 52,63 proc. Lietuvos eksporto, bet apie 40 proc. eksporto teko žydams.

Siekiai sulietuvinti verslą buvo įgyvendinami palaipsniui. 1928 m. 31 proc. išduotų verslo liudijimų teko lietuviams, o 64 proc. – žydams. Situacija pasikeitė 1935 m., kai 54 proc. verslo liudijimų teko lietuviams ir 40 proc. – žydams.

Didmeninėje prekyboje "Lietūkiui" pavyko išsikovoti 15 proc. rinkos. Didžiąją dalį – 80 proc. – didmeninės rinkos toliau kontroliavo žydai.

Tenka pripažinti, kad įvykdyta žemės reforma padėjo pasiekti ryškiausių pokyčių Lietuvos kaime. 1919 m. 26,2 proc. valstybės teritorijos priklausė dvarininkams, iš kurių 66,4 proc. buvo lenkai. Po žemės reformos jiems liko tik 1,5 proc. valstybės teritorijos. Deja, bendrų ekonominių pasiekimų srityje tarp trijų Baltijos valstybių Lietuvai teko besivejančiosios vaidmuo. 1938 m. nacionalinės pajamos vienam mūsų gyventojui buvo 500 litų, Estijoje – 635 litai, Latvijoje – 786 litai.

Žydų ir lenkų padėtis

G.Vaskelos knyga oponuoja vyraujantiems teiginiams apie verslo sulietuvinimo procesą, kurio pagrindiniu tikslu buvo kitataučių išstūmimas. Skurdžioje šalyje vieninteliu ir didžiausiu investuotoju buvo valstybė, natūralu, kad šalyje, kurios gyventojų daugumą sudarė lietuviai, pirmenybė administracijos įstaigose, valstybės ar pusiau privačiose įmonėse buvo teikiama jiems.

Lietuviai prekybininkai, pramonininkai, bankininkai neužimdavo neperimdavo žydų ar kitų tautų atstovų įmonių, jie kurdavo naujas. Žydų indėlio į bendrus Lietuvos ūkio rodiklius mažėjimą autorius sieja ne su antisemitizmu, bet su ūkio plėtra bei su emigracija ir natūraliais demografiniais procesais.

Dėl sudėtingų santykių tarp Lietuvos ir Lenkijos tarpukariu daugiausia diskusijų sukėlė įvykdyta žemės reforma. Ji vertinama kaip politinis sprendimas siekiant susidoroti su lenkų tautine mažuma. Visiškai pamirštami tikrieji žemės reformos tikslai – pakeisti žemės ūkio agrarinę struktūrą ir sukurti pasiturinčių valstiečių sluoksnį. Be to, lenkų dvarininkams buvo palikta 80 ha žemės, dvaro rūmai ir ūkio inventorius, sumokėta piniginė kompensacija.

Anot G.Vaskelos, tuo metu vyravusį klastingo lenko įvaizdį reikia sieti su politine ir propagandine retorika, kurią lėmė įtempti Lietuvos ir Lenkijos santykiai, o ne su įvykdytos žemės reformos pasekmėmis bei realiais visuomenės pokyčiais, apie kurios kalba to meto statistiniai duomenys.

Apie darbą Lietuvai

Posakį "ir tada mes dirbome Lietuvai" siejame su bandymais pamatyti tautines gijas epochoje, kuri iki kaulo smegenų svetima tautiškumui ir bet koks palankumas nacionaliniam savitumui buvo išimtis iš taisyklės bei ideologinio silpnumo išraiška. Stebėtina, kaip lengvai ir neapgalvotai dedame lygybės ženklą tarp sovietizacijos ir visuomenės sulietuvinimo procesų.

Sovietų Lietuva nėra Lietuvos Respublika. Sovietizacijos tikslas – įtvirtinti komunistės ideologijos viešpatavimą. Tarpukaryje vykdytos reformos įtvirtino Lietuvos vardą ne tik politiniu, bet ir ūkiniu lygiu, kurio sovietų valdžia neišdrįso pakeisti krašto ar sričių vardais. O lietuviškas verslumas, išugdytas tarpukariu, padėjo ne vienam išgyventi deficito laikais.