Imigrantai iš Afrikos ir Azijos toliau plūsta į Europą. Vieni ieškoti gero gyvenimo, kiti – pabėgti nuo tėvynėje gresiančios mirties.

„Naujieji koridoriai“

Anksčiau pagrindinis imigracijos koridorius į Europą buvo Viduržemio jūra. Tačiau Italijoje, Prancūzijoje ir Ispanijoje smarkiai sugriežtinus sienų apsaugą naujuoju imigracijos keliu tapo rytinės Europos valstybės.

Antai, Makedonija. Pasak Prancūzijos leidinio „Le Temps“, ši skurdi Balkanų šalis virto viena svarbiausių tranzito stotelių.

Greta plytų sienos, kaip rašo „Le Temps“, ant kurios puikuojasi grafitis, simbolizuojantis Kosovo albanų sukilėlių triumfą, sėdi keliolika jaunuolių iš Pakistano ir Afganistano.

Makedonijos Lojano gyvenvietė netoli Serbijos sienos veikiau primena pabėgėlių sulaikymo centrą nei mažą ir jaukų kaimelį.

„Viskas prasidėjo tada, kai čia atvyko pirmosios imigrantų grupės. Atvykdavo po tris, kartais po keturis žmones. Dabar atvyksta dešimtimis“, – „Le Temps“ pasakojo Selamas Mehmeti, kaimo seniūnas.

22 metų imigrantas iš Afganistano Khanas žurnalistams sakė, kad atvyko iš Kandaharo miesto. Keliavo kelias savaites – per Iraną, Turkiją, tada Graikiją, kol galiausiai pasiekė Makedoniją.

Iš piečiau esančio Makedonijos Bitolos miesto Khanas nusigavo iki Lojano, iš ten bandė patekti į Serbiją. Deja, Serbijos pareigūnai jį jau du kartus išsiuntė atgal į Makedoniją. Ši šalis dabar tapo jo tėvyne.

Pasak Khano, jo kelionės tikslas – Vengrija, o paskui – Vakarų Europa. „Po Vengrijos – Austrija, jei viskas vyks pagal planą. Tada į Paryžių, ten turiu draugų. Sunkiausia nusigauti į Serbiją“, – savo tikslus žurnalistams išvardijo Khanas.

Vietos gyventojai teigė, kad imigrantai nakvoja vadinamosiose džiunglėse – tai brūzgynų ruožas tarp Lojano ir Serbijos Miratovaco kaimelio. Serbijos kaime, kaip ir Makedonijos pusėje, daugiausia gyvena albanų, tačiau abu kaimai atskirti.

„Siena uždaryta nuo 1993 m., – sakė Lojane gyvenantis Blerimas. – Seniau šiuos du kaimus siejo glaudus ryšys. Mano mama ir žmona yra iš Miratovaco.“

„Kur prasideda asfaltas – ten Serbija, kur žvyrkelis – Makedonija“, – patikslino vietiniai.

Tiesa, siena – kruopščiai saugoma. Serbijos policija ir kariuomenės pareigūnai patruliuoja pasienyje ir sulaiko visus, kurie bando kirsti sieną. Tada parsiunčia juos atgal į Lojaną.

Organizuotas gabenimo tinklas

Daugelis kalbintų imigrantų pasakojo, kad apie Lojano miestelį sužinojo arba iš interneto, arba iš draugų ir pažįstamų.

Tačiau seniūnas S.Mehmeti tuo abejoja. Garbaus amžiaus vyras įsitikinęs, kad Makedonijoje veikia gerai organizuotas nelegalios imigracijos tinklas. Jo teigimu, organizatoriai pasitinka imigrantus pietiniuose Gevgelijos ir Bitolos miestuose, o paskui atveža juos čia.

„Tie, kuriuos pagauna Tabanovcės sienos perėjimo punkte, taip pat atsiduria čia“, – pasakojo seniūnas.

Kaimo gyventojai sakė, kad Lojane jie niekuomet nematė Makedonijos policijos. Pasienyje patruliuoja tik Serbijos pareigūnai. Čia nėra ir humanitarinės pagalbos, o žiemos – šaltos.

„Vis čia elgiasi taip, tarsi jie (imigrantai) neegzistuotų“, – skundėsi S.Mehmeti.

Nors ES su Serbija ir Makedonija yra pasirašiusios susitarimą dėl nelegalių imigrantų, Makedonijoje iki šiol įsteigtas vos vienas pabėgėlių sulaikymo centras, veikiantis šalies sostinėje Skopjėje.

O imigrantų srautas iš Graikijos auga kaip ant mielių, nes daugelis jų keliauja į Europą per Makedoniją, užuot pasirinkę kelionę per Bulgariją, nes šios siena saugoma griežčiau.

„Už šios upės – Europa“

Graikams nelegalai kelia ne mažesnį galvos skausmą nei makedonams.

Vokiečių dienraščio „Tages-Anzeiger“ žurnalistai šių metų pradžioje lankėsi Turkijos ir Graikijos pasienyje esančiuose kaimuose ir miestuose.

Jiems pavyko pakalbinti čia būriais traukiančius imigrantus.

„Matote? Už šios upės – Europa. Ten viskas paprasčiau. Ten būsite laimingi, labai laimingi“, – imigrantams tą pačią dainelę dainuoja kontrabandininkas, stumdamas valtį nuo kranto Turkijoje.

Šią istoriją papasakojo vienas kalbintas nelegalas. Pasak jo, po dešimties minučių kelionės kiek patrūnijusia valtimi Evro upe – jie jau Europoje ir tai svarbiausia.

Apsuptas suartų laukų negrįstas ir neasfaltuotas purvinas takas nuo upės vingiuoja link Nea Vysos miestelio.

Vaizdas – atšiaurus. Pilkas be lapų medis, krūva susispietusių pilkšvų namų, palaidi šunys ir viename iš namų, kaip pasakojo žurnalistai, rymanti senyvo amžiaus moteris. Tarsi laukianti atvykėlių.

Kažkada Nea Vysoje gyveno 7 tūkst. žmonių, dabar liko apie 2 tūkst. Kaip sako vietiniai, jauni graikai iš čia pabėgo į Vokietiją ar Šveicariją. Dabar miestas – apytuštis.

„Tik senieji gyventojai dar liko čia. Ką aš galiu padaryti?“ – sakė 30-metis Giorgas, vietos kavinės savininkas.

Čia pat vyras pridūrė, kad į miestą pastaruoju metu būriais traukia imigrantai. Paklaustas, kuri jie eina, Giorgas atsakė: „Iš kur aš žinau... Bet aš jiems padedu. Jie dažniausiai ateina nuo kojų iki galvos permirkę – moterys ir vaikai. Aš duodu jiems pieno, arbatos, šio to užkasti. Tačiau kiti žmonės miestelyje bijo jų. Kokių ligų dar atneš?“

Graikas sakė, kad imigrantai žingsniuoja geležinkelio bėgiais. Dažniausiai būna grupės po dešimt.

Atpažinti juos nesunku – susivėlę plaukai, purvini drabužiai, dažniausiai ištepti žole ir, žinoma, netaisyklinga anglų kalba, kuria ja bando susikalbėti su vietiniais.

Kitas miestelio gyventojas 67-erių ūkininkas Kostas Arvanitidis sako, kad imigrantai – nelaimė.

„Jie eina sausuma, plaukia upe. Eina per viską. Vaikai, kūdikiai... Nuo čia iki sienos – 5 kilometrai, o jie visi permirkę. Tai siaubinga“, – sakė ūkininkas.

Geriau kentėti, nei mirti

Tačiau, regis, tik graikams atrodo, kad imigrantų dalia – nepakeliama. Patys atvykėliai tvirtina, kad Graikija – rojus, palyginti su tuo, kas jų laukia tėvynėje.

Žurnalistų mieste sutikti imigrantai – 4 pakistaniečiai ir 6 afganistaniečiai – džiaugėsi, kad pagaliau pasiekė Europą. Tiesa, vyrai laukia, kol juos išveš policija, nes buvo sulaikyti.

Jauniausias jų – 17 metų Abdulmobeenas, bent tokiu vardu jis prisistatė.

Jaunuolis pasakojo, kad keliavo penkias savaites, o pastarąsias dvi dienas neturėjo nė kąsnio burnoje. Tėvynėje Afganistane jis dirbo muilo parduotuvėje, o tėvas į kelionę jį išleido įdavęs 5 tūkst. dolerių.

„Čia (Graikijoje – red. past.) bent jau baimės nejaučiu. Afganistane žmonės kovoja. Žudo, miršta. Europoje gyvena geri žmonės. Jie nekovoja. Čia gyvenimas geras“, – sunkiai žodžius rinko afganistanietis.

To paties amžiaus Jawedas Mesavis, žurnalistų sutiktas netoli nuo sienos esančiame Aleksandrupolio mieste, papasakojo, kad tėvynėje Pakistane neturi net draugų – visi jie žuvo.

Jawedas niekuomet nelankė mokyklos, o jo tėvas mirė, kai jam buvo vos ketveri. Jis tikisi Europoje rasti darbą ir padėti savo namiškiams, kad šie bent jau galėtų lankyti mokyklą.

Kaip ir Abdulmobeeno, Jawedo kelionė į Europą buvo pragariška. Irane jį pašovė sienos apsaugos pareigūnai. Kai tik pateko į išsvajotąją Graikiją, buvo nusiųstas į Fylakio pabėgėlių sulaikymo centrą. Sąlygos ten, pasak jo, sunkios – viena lova trims žmonėms, nešvara...

Dabar jis glaudžiasi Aleksandrupolyje esančioje vaikų prieglaudoje. Čia gyvena vaikai, kuriuos sučiupo policija ir kurie neturi tėvų ar globėjų.

Kaip tvirtino žurnalistams prieglaudos vadovai, vien per pastaruosius tris mėnesius į prieglaudą buvo atgabenta net 250 vaikų. Tarp naujųjų gyventojų buvo ir paauglės iš Somalio, dirbusios prostitutėmis.

Jawedas nenutuokia, ką darys toliau. „Į Italiją. Tačiau kontrabandininkams reikės dar 4 tūkst. dolerių“, – sakė vaikinas. Tiesa, jis pridūrė, kad didžiausia jo svajonė – Norvegija.

„Žmonės sako, kad Norvegija – gerai. Pakistane – pavojinga. Nepalyginsi su Europa. Galiu drąsiai visiems draugams pasakyti – jei uždirbate, važiuokite čia“, – kalbėjo Jawedas.

Graikijos ir Turkijos pasienyje apsilankę amerikiečių dienraščio „Washington Post“ žurnalistai sutiko 30-metį Karimą. Vyras sakė, kad yra iš Tuniso, o už tai, kad pasiektų Graikiją, suplojo 1 tūkst. eurų.

Tačiau, regis, jis buvo vienas iš nedaugelio, kuris pripažino, kad nori namo, o ne į Europą.

Kelionėje Karimas sužinojo, kad susirgo jo motina. Tačiau pasas liko pas kelionės organizatorius, todėl vyras yra įkalintas Graikijoje.

„Noriu atgal į Tunisą. Todėl viską padarysiu, turiu padaryti. Tai pirmas ir paskutinis kartas. Aš liksiu savo šalyje. Taškas, – beveik verkdamas sakė vyras. – Man niekur nesiseka – nei Tunise, nei Turkijoje, nei Graikijoje.“

Imigrantų skaičius auga

Į Nea Vysą vakarop atvyksta autobusas. Tai, anot vietinių, policija.

Išlipę pareigūnai sako, kad surinks visus nelegalus ir nugabens į sulaikymo centrą. Tiesa, naudos iš to mažai, nes centrai – perpildyti, naujokus patikrins, užregistruos, o tada veikiausiai paleis.

Vos prieš kelerius metus Graikijos Evro regionas buvo Europos užkampis. Dabar tai nelegalų iš Afrikos ir Azijos sulaikymo centras. Panašiai kaip Italijos Lampedūzos sala.

Graikai vadina šį regioną tiksinčia bomba. Jau kuris laikas graikų pareigūnams čia padeda ES sienos apsaugos pareigūnai iš „Frontex“ agentūros, kuri atsakinga už išorinių Bendrijos sienų apsaugą.

Sylvesteris Dieterenas, „Frontex“ pareigūnas komandiruotas iš Olandijos, sakė, kad Turkijos ir Graikijos siena – didžiulė bėda.

„Žmonės Europoje net nežino, kas čia dedasi. O turėtų. Visi, kurie nori, gali pažiūrėti“, – ironizavo pareigūnas, kuris su 174 kolegomis iš 26 ES šalių dabar patruliuoja pasienyje.

„Frontex“ pajėgas pasienyje sudaro ne tik patruliai, tačiau ir tardytojai, dokumentų klastojimo specialistai, vertėjai.

Visi pareigūnai ginkluoti, aprūpinti naujausia stebėjimo technika, net sraigtasparniais.

"Mūsų tikslas – padėti Graikijos policijai, ypač dėl imigracijos, nes gerai išmanome šią sritį, – sakė Benjaminas Lecointe, Prancūzijos sienos apsaugos pareigūnas, stebintis pasienį su pareigūnais iš Portugalijos ir Rumunijos.

Tiesa, graikai sako, kad jau neapsieis be gerai saugomo barjero pasienyje, tačiau piktinasi, kad ES prie šio projekto neprisidės nė centu.

„ES paliko mums tvarkytis su šia problema, – piktinosi Evangelas Maraslis, Nea Vysos miestelio meras. – Tačiau šie žmonės juk nenori likti Graikijoje, jie juk keliauja į Europą.“

Imigracijos srautai

• 2009 m. Evro regione buvo sulaikyta 3,5 tūkst. imigrantų, 2010 m. – net 47,5 tūkst.

• 2011 m. „Frontex“ paskelbė, kad vos per vieną mėnesį Evro regione buvo sulaikyta 9,6 tūkst. imigrantų. Tai, pasak agentūros, absoliutus rekordas.

• 2010 m. nelegalus Graikijos sienos kirtimas sudarė apie 90 proc. visų nelegalaus sienos kirtimo ES atvejų. 2009 m. šis skaičius siekė 75 proc.

• Remiantis ES Dublino procedūra, bet kurioje Bendrijos valstybėje sulaikyti nelegalai išsiunčiami į tą ES šalį, kurios išorinę sieną kirto. Daugiausia išsiųsta buvo į Graikiją.

• Nors graikai siekia visus imigrantus perduoti Turkijai, Ankara dažniausiai sutinka atgal įsileisti tik savo piliečius. Turkijos siena su Iranu ir Iraku – menkai saugoma ir kalnuota. Imigrantams ją kirsti nesudėtinga.