Rugsėjo 5 diena – maratonininkės Živilės Balčiūnaitės sugrįžimo į didįjį sportą diena. Po dvejų metų diskvalifikacijos sportininkė kalba apie naujus siekius, lūkesčius ir likimo padovanotą laimę, kuri sugebėjo užglaistyti skaudulį dėl neteisybės.

– Kokie sugrįžimo į didįjį sportą lūkesčiai ir tikslai? – paklausėme 33 metų sportininkės.

– Kopti aukštyn. Noriu pasiekti dar geresnių rezultatų.

– Dveji metai, kai negalėjote dalyvauti varžybose, buvo sunkūs?

– Man tie metai prabėgo labai greitai. Tiesiog skausminga, kad nuteista buvau be pagrindo. Net nesupratau, kodėl tai įvyko. Po Londono olimpinių žaidynių supratau, kad teisybės nėra. Juk ne vienas galėjo pastebėti, kaip su mūsiškiais yra elgiamasi: keisti teisėjų sprendimai boksininko Evaldo Petrausko atžvilgiu pusfinalyje, disko metikui Virgilijui Aleknai nebuvo leista registruoti savo disko, neleista keisti dviratininkės rinktinėje. Įsitikinau, kad mažoms valstybėms nėra taikomi teisybės principai. Labai viskas keistai. Austros Skujytės atvejis tiesiog neįtikimas. Atėnų olimpinėse žaidynėse aš taip pat buvau nevalgiusi, finišą sportininkės pasiekė devintą valandą vakaro, o kambarį olimpiniame kaimelyje pasiekiau tik pusę dviejų nakties. Tada policininkų buvau apkaltinta alkoholio vartojimu. O aš tiesiog buvau nevalgiusi ir negėrusi, nes aplink tik visokius limonadus siūlo. Ar tokie mūsų sportininkų tampymai yra naudingi?

– Iš tiesų, priimant sprendimą jus diskvalifikuoti, nemažą vaidmenį atliko ir Lietuvos lengvosios atletikos federacija. Ne kartą yra tekę girdėti, kad federacijos savo sportininkus gina, tačiau šįkart viskas buvo atvirkščiai...

– Manau, kad federacijos vaidmuo buvo tikrai nemažas. Iš pradžių federacija mane palaikė, o vėliau viskas apsivertė aukštyn kojomis. Tai mane nustebino. Nežinau, kodėl federacijos vadovai sausio mėnesį nusisuko nuo manęs. Pykčio nelaikau, tačiau viskas atrodo keistai: nuo rugsėjo su treneriu jautėme federacijos palaikymą, vėliau kažkas nutiko. Nesupratau, kas jiems įgėlė, likau išsižiojusi. Niekada netikėjau, kad žmonės taip staigiai gali pakeisti savo nuomonę. Lietuvos olimpinis komitetas taip pat nesuprato šio federacijos žingsnio. Po to, kai federacija pakeitė savo nuomonę, man neteko su jais kalbėtis. Tiesiog su žmonėmis, kurie man nemieli, stengiuosi nebendrauti. Nesiruošiu pyktis, esu nekonfliktiškas žmogus, tiesiog nenoriu bendrauti, nes man yra skaudu.

– Živile, ar sunku buvo stebėti olimpines žaidynes?

– Ne, ramia širdimi žiūrėjau. Nors kartą man pavyko olimpines žaidynes stebėti iš šono (juokiasi). Kai pati dalyvaudavau, praktiškai nieko nematydavau. Šie metai buvo paskirti visų sporto šakų analizei. Pastebėjau, kad maratone padidėjo konkurencija. Atėnų olimpinėse žaidynėse varžėsi apie 80 sportininkių, šiais metais jų jau buvo per šimtą. Per aštuonerius metus sportininkių akivaizdžiai pagausėjo. Šis faktas manęs nė kiek negąsdina, dar labiau norisi stiprėti.

– Jūsų treneris Romas Sausaitis užsiminė, kad dabar esate geresnės sportinės formos, negu kada nors esate buvusi. Tai tiesa?

– Tai sprendžia treneris, o aš atsakyti į šį klausimą negaliu (šypsosi).

– Papasakokite, ką tuos dvejus metus veikėte?

– Sportavau. Diena po dienos... Po gimdymo nesportavau dvi savaites. Prieš pat gimdymą dar bėgdavau po aštuonis kilometrus vakarais. Visą laiką judėjau. Krūvį sumažinau tik birželį. Po gimdymo pradėjau vaikščioti su šiaurietiškomis lazdomis. Medikai man leido bėgioti, tačiau tam prieštaravo treneris, todėl kelis mėnesius aktyviai vaikščiojau su lazdomis.

– Kaip pasikeitė gyvenimas, gimus vaikeliui?

– Atsirado dar didesnis noras kovoti. Dabar jaučiu stipresnę motyvaciją eiti į priekį ne tik dėl savęs, tačiau ir dėl vaiko. Vaikas į mano gyvenimą atnešė laimę, kuri užglaistė visą skausmą. Likimas vienur nuskriaudė, kitur suteikė džiaugsmo. Gerai, kad bent šioje srityje nepašykštėjo.

– Kaip manote, iš kur paveldėjote kovotojos dvasią?

– Manau, tai paveldėjau iš savo mamos. Jeigu kalbame apie diskvalifikaciją, tiesiog žinau, kad mane nubaudė už nieką. Jeigu pati būčiau kažko prisidirbusi, graužtų vidinis kirminas „na va, kažko užvalgiau, kažką padariau ne taip“. Dabar viskas kilo iš niekur. Nieko neprisidirbau. Graužčiausi po varžybų, jei žinočiau, kad padariau taktinių klaidų. O dabar galiu drąsiai pasakyti: nieko nevartojau. Neturiu dėl ko graužtis. Būtent todėl sportuoju iki šiol ir galvoju apie naujus tikslus sporte. Nenuleidau rankų. 2 psl. >>