V. Garastas: tik nereikia galvoti: Dieve, koks aš jau senas! (interviu)

"Labas, treneri, seniai nesimatėme", – kvatodamas jubiliatą apkabina Arvydas Sabonis.

Lietuvos krepšinio federacijos (LKF) prezidentas su savo buvusiu treneriu matosi bent keletą kartų per mėnesį, tačiau prieš objektyvą vaizduoja, kad jų susitikimas – kone pirmas nuo auksinių "Žalgirio" laikų.

Auksinė epocha – tai principinio triumfo 1985–1987 m. SSRS čempionatuose serija, nukaunant savotišką SSRS rinktinę – Maskvos CSKA, keletas kitos prabos medalių, tarpkontinentinė W.Joneso taurė, pirmasis nepriklausomos Lietuvos rinktinės medalis 1992 m. Barselonos olimpinėse žaidynėse, bronza 1996 m. Atlantos olimpiadoje, sidabras 1995 m. Europos čempionate. Ir tai toli gražu ne visos istorinės pergalės, kurias pelnė Sabas, V.Garastas ir kitos šalies krepšinio legendos.

Juokai juokais, bet V.Garastas krepšinio federacijos būstinėje Kaune – dažnas svečias. Net ne svečias, o pagalbininkas, mat iki šiol eina garbės prezidento pareigas.

"Savo nuomonės niekam nebruku, nepuolu mokyti: darykite taip ar kitaip. Jei jaunimas paklausia, aš pasidaliju savo matymu. Džiaugiuosi, kad dažniausiai nuomonės sutampa", – pasakoja pašnekovas.

Taip pamažu leidžiamės į intriguojamą pokalbį, kuris galėjo trukti ir visą dieną, nes kas jau kas, o garsiausias visų laikų Lietuvos krepšinio treneris tikrai turi ką papasakoti. Pradedant gimimo aplinkybėmis tolimais 1932-aisiais, baigiant šlovingos trenerio karjeros momentais ir šių dienų aktualijomis.

"Gimiau Joniškėlyje vasario 2-ąją, o krikštytas – vasario 8 d. Linkuvoje. Taip dokumentuose mano gimimo datą pasendino šešiomis dienomis, o gimtuoju man parašė Linkuvos miestelį, nors turbūt nė nežinau, kaip jis atrodo. O šiaip aš – iš Biržų krašto", – juokiasi Biržų ir Kauno garbės pilietis V.Garastas.

– Užvakar jus iškilmingai pagerbė ir apdovanojo miesto vadovai "Žalgirio" arenoje, plojant keliolikai tūkstančių sirgalių, o žalgiriečiai jums padovanojo pergalę prieš "Barcelona". Oficialų jūsų pagerbimą planuoja ir LKF. Turbūt šiomis dienomis ramaus gyvenimo nenusimato?

– Norėčiau, kad viskas praeitų kuo greičiau ir ramiau. Bet jeigu kas nori pagerbti, aš nesipriešinu. Neseniai skaičiau aktoriaus Regimanto Adomaičio mintis. Jam sukako 80, jis – mūsų kartos žmogus. Liūdni jo pamąstymai. Žinoma, galbūt jį slegia vienatvė, žmonos jau nėra, vaikai užsienyje. Aš jį suprantu, bet pats kažkaip dar jaučiu tą gyvenimo džiaugsmą. Artimieji šalia, sveikata nebloga. O ko daugiau reikia?

– 85-ojo gimtadienio išvakarėse aplinkinius stebinate savo energija ir šviesiomis mintimis. Kur jūsų paslaptis: genai, charakteris, įsitraukimas į veiklą?

– Pirmiausia nereikia galvoti, kiek man metų. Dieve, nejaugi aš toks senas? Nieko panašaus! Tai tik skaičiai. Kaip ten sakoma: senti nuobodu, bet tai vienintelis būdas ilgai gyventi. Dažnai girdžiu pamąstymus: kai išeisiu į pensiją, tada jau ilsėsiuosi, skaitysiu knygas. Manau, kad žmogus išvis neturi turėti tokios ribos kaip pensija. Na, nebent formaliai, kad gautų visas užtarnautas socialines garantijas ir išmokas. Bet profesinėje, visuomeninėje veikloje to taško negali būti. Neva man jau sukako tiek metų ir visko užtenka, tegul dabar dirba kiti. Galvoju kitaip: jei esi tikrai naudingas ir reikalingas, dirbk. Pats trenerio karjerą baigiau 67-erių, bet 70-ies tapau LKF prezidentu ir dar spėjau nemažai padirbėti šioje srityje. Gal dar ir būčiau treniravęs ilgiau, bet visa mano auklėtinių karta su A.Saboniu, Šarūnu Marčiulioniu ir kitais jau traukėsi iš rinktinės, tad nutariau, kad ir man pakaks. Bet iš esmės principas yra aiškus, jei atsisėsi ant sofkutės, tai viskas baigta. Ir sveikatos nebus. Pats stengiuosi nuolat judėti. Dėl sveikatos bėdų dabar jau negaliu bėgioti, bet kasdien nemažai vaikštau, lankausi ir baseine. Ir protui neleidžiu apkerpėti: skaitau, rašau, diskutuoju, seku gyvenimo aktualijas. Man pasisekė, kad esu dar kažkam reikalingas.

– Buvęs jūsų auklėtinis "Žalgirio" komandoje ir rinktinėje Romanas Brazdauskis kartą paklaustas, ką keistų savo gyvenime, jei galėtų atsukti laikrodžio rodykles atgal, labai taikliai atsakė, kad eitų laiku miegoti ir gertų tik kefyrą. Ar daug ką keistumėte savo gyvenime?

– Galėčiau daug ką išvardyti. Žinoma, buvo labai sunku, bet sunku buvo visiems, visai mūsų kartai. Išgyvenau karą, pokario skurdą ir netektis. Tačiau iš tiesų viskas susiklostė taip, kaip ir turėjo būti. Manau, kad nekeisčiau nieko.

Viskas susiklostė taip, kaip ir turėjo būti. Manau, kad nekeisčiau nieko.

– Šviesios atminties lengvosios atletikos treneris Aleksas Stanislovaitis yra prisipažinęs, kad savo gyvenimo veiklą pasirinko atsitiktinai – baigęs mokyklą provincijoje atvyko į Kauną ir autobusų stotyje sau pasakė: jei pirmas atvyks miesto autobusas, vežantis į tuometę Žemės ūkio akademiją – studijuosiu ten ir būsiu girininku, jei autobusas veš į Kūno kultūros institutą – tapsiu treneriu. O jūs ar galėjote netapti krepšinio treneriu?

– Netgi labai realiai. Ilgai svarsčiau stoti į žurnalistiką. Galėjau tapti jūsų kolega (juokiasi – aut. past.). Mokykloje labai mėgau lietuvių kalbos ir literatūros pamokas. Perskaičiau visą mokyklos biblioteką, miegodavau ant knygų. Leidau mokyklos sienlaikraštį, gražiai rašydavau. Bet tuo metu jau draugavau su savo Irena (trenerio žmona – aut. past.). Ji buvo lengvaatletė, jos tėvai gyveno Kaune. Aš irgi buvau sportininkas. Tad pasirinkimas pakrypo Lietuvos kūno kultūros instituto naudai, nors tada įstoti buvo nelabai lengva, teko įveikti nemažą konkursą. Reikėjo laikyti net chemijos egzaminą! Bet gavau labai lengvą klausimą: kaip gaminamas alus? O aš juk atvažiavau iš aludarių krašto (juokiasi – aut. past.)! Taip ir įstojau. Ir tada buvo sunku. Tėvas vienas augino tris vaikus, mama buvo mirusi. Jokios finansinės paramos negalėjau prašyti, teko labai taupyti. Bet visi tie sunkumai užgrūdino ir labai pravertė trenerio karjeros metais.