Europos čempionas krepšinio kamuolį paima retai ir nesigaili

"Kamuolį į rankas paimu gal kartą per mėnesį, bet krepšinio mano gyvenime ir taip netrūksta. Juk yra komandos treniruotės, rungtynės, kuriose nuolat būnu. Tad viskas vis tiek sukasi apie tą patį", – juokavo G.Gustas.

Vis dėlto dažniausiai šį sezoną jis vilkėjo ne sportinę aprangą, o dalykinį valdininko kostiumą. Po pernykščio sezono, kai Alytaus "Dzūkija" užėmė paskutinę vietą Lietuvos krepšinio lygos (LKL) čempionate ir pagal nuostatus galėjo netgi prarasti vietą šalies elitiniame divizione, G.Gustas apsisprendė: laikas kabinti sportbačius. Šiam sezonui įsibėgėjus Alytaus klubo administracijoje kaip tik įvyko pokyčių, tad pasiūlymas užimti direktoriaus pareigas buvo laiku.

Taip kaunietis baigė svarbų savo gyvenimo etapą.

Per beveik dvidešimt metų trukusią žaidėjo karjerą G.Gustas su savo gimtąja komanda Kauno "Žalgiriu" 1999-aisiais tapo Eurolygos čempionu, užsimovė ne vieną LKL čempiono žiedą, su Lietuvos vyrų rinktine 2003-iaisiais tapo Europos čempionu, o dar po ketverių metų užsikabino ir bronzos medalį.

G.Gustas paragavo ir legionieriaus duonos: vilkėjo Rusijos, Latvijos, Graikijos, Lenkijos, Estijos klubų marškinėliais. Neskaitant "Žalgirio", buvęs krepšininkas šilčiausiai prisimena karjeros etapą Rygos "Barons" klube, kurį 2008-aisiais atvedė į Tarptautinės krepšinio federacijos (FIBA) Europos taurės turnyro viršūnę, o pats tapo naudingiausiu finalo ketverto varžybų žaidėju.

Naujajam Alytaus klubo vairininkui, kaip ir visai komandai, 2017-ieji nusisekė. Turėdama vieną kukliausių biudžetų, LKL alytiškiai ne tik kad neliko paskutiniai, bet ir įšoko į atkrintamųjų varžybų traukinį.

Ketvirtfinalyje "Dzūkijai" teko sunkiausias įmanomas egzaminas – daugkartinio LKL čempiono "Žalgirio". Apie pergalę Alytaus atstovai, matyt, net nesvajojo, tačiau per pirmuosius du mačus nesuskydo, rimtai pasipriešino galingesniam varžovui.

Vakar "Dzūkija" ir "Žalgiris" sužaidė trečiąsias ketvirtfinalio rungtynes.

Vis dėlto pamažu kirbėjo mintis, kad gal jau laikas padėti tašką. Sakyčiau, kad mano atveju viskas susiklostė labai natūraliai. Dėl savo sprendimo tikrai nesigailiu.

– Kaip vertinate pirmąjį savo sezoną klubo vadovo kėdėje? – paklausėme G.Gusto.

– Parašyčiau gerą pažymį. Svarbiausia, kad man pačiam ši veikla tiko ir patiko. Iš pradžių reikėjo laiko, kad pakeisčiau mąstymą, nes iš žaidėjo tapau darbuotoju. Labai pasikeitė ir dienotvarkė. Nebeliko griežto grafiko, kasdienių treniruočių, bet atsirado naujos atsakomybės ir sritys.

– Sportininkai teigia, kad sprendimas baigti karjerą – vienas sunkiausių jų gyvenime. Ar jūs apsisprendėte lengviau?

– Krepšiniui atidaviau ne vieną dešimtmetį, tad paprasta nebuvo. Juolab kad praėjusį sezoną man dar neblogai sekėsi aikštėje, tad buvo visokių svarstymų. Vis dėlto pamažu kirbėjo mintis, kad gal jau laikas padėti tašką. Sakyčiau, kad mano atveju viskas susiklostė labai natūraliai. Dėl savo sprendimo tikrai nesigailiu.

– Ar klubo direktoriaus darbas atitiko jūsų viziją?

– Iš esmės viską taip ir įsivaizdavau. Tiesiog reikėjo pasitelkti organizacinius sugebėjimus ir priprasti prie visiškai pasikeitusio gyvenimo ritmo.

– Teisinių, finansinių dalykų išmanymas per derybas su žaidėjais ar pasirašant sutartis jums nebuvo naujiena?

– Aš visą gyvenimą pasirašinėjau sutartis su klubais ir stengdavausi pats atidžiai perskaityti dokumentus (juokiasi – aut. past.). Tad žinau daugmaž visas smulkmenas, kurios paprastai įtraukiamos į žaidėjų sutartis. Jei iškildavo kitokių klausimų, teiraudavausi specialistų, kurie tą sritį išmano.

– Pernai "Dzūkija" finišavo paskutinė, o šiemet – net trimis pergalėmis aplenkusi artimiausius konkurentus ir užtikrintai įžengė į atkrintamųjų varžybų etapą. Ar šiam šuoliui įtakos turėjo ir klubo direktoriaus indėlis?

– Klube dirbu ne nuo sezono pradžios, tad komanda buvo sukomplektuota be mano pagalbos. Vėliau įvyko nemažai pokyčių. Vieni krepšininkai išėjo, kiti atėjo. Tačiau didelių nuopelnų sau negaliu prisiimti. Pirmiausia reikia pagirti mūsų žaidėjus ir labai patyrusį trenerį iš Slovėnijos Andrejų Urlepą.

– Prie sėkmingo komandos pasirodymo prisidėjo ir legionieriai. Ypač solidžiai atrodė Jamesas Gavinas ir Alejandro Hernandezas. Kaip pavyko prisivilioti amerikietį ir ispaną?

– Dėl legionierių visuomet vyksta loterija. Pataikius, kaip sakoma, į dešimtuką, galima tikėtis gero komandinio rezultato. Tačiau galima išleisti didelę sumą, bet žaidėjas netiks komandos žaidimo sistemai arba jo charakteris neleis jam atsiskleisti. O kartais ir su mažesniais pinigais įmanoma daug pasiekti. Džiugu, kad sezono pabaigoje abu mūsų gynėjai žaidė solidžiai, tačiau ir jiems prireikė laiko įsibėgėti, apsiprasti Alytuje.

– Girdėjome skeptiškų nuomonių, kad prie jūsų ekipos kilimo prisidėjo ir tai, kad apskritai smuko LKL autsaiderių ir vidutiniokių lygis?

– Nemanau. Bendras lygos komandų lygis, sakyčiau, netgi pakilo. Pažiūrėkime, koks šiemet "Žalgiris", kaip sustiprėjo Panevėžio "Lietkabelis", kitos ekipos. Akivaizdžiai silpnesnis tik "Šiaulių" klubas. Jis ir liko paskutinis. O visos kitos komandos nežengė žingsnio atgal.

– Ar LKL čempionų titulo likimas jau nulemtas?

– Nematau, kas per mačą iki keturių pergalių galėtų pranokti žalgiriečius. Jie geresni už varžovus visa galva. Tačiau dar tik artėja pusfinaliai, tad visko gali nutikti.

– Žaidėjams vasara – atostogų metas. Klubų vadovams – atvirkščiai: pats darbymetis. Reikia ieškoti krepšininkų, derėtis su rėmėjais. Matyt, ramių, nerūpestingų atostogų jau nesitikite?

– Buvau sutaręs dėl darbo iki sezono pabaigos, todėl dabar dar negaliu atsakyti, ką veiksiu vasarą, kur dirbsiu kitąmet. Manau, kad tai aptarsime su Alytaus krepšinio klubo savininkais.