Centrinė ašis – „Protėvis“

Į ketvirtą Kauno pilies aukštą kopti nėra labai lengva, ypač sraigtiniais laiptais, gerai, kad skulptorius žvitrus ir nereiklus. „Žinau, kad mano talentas – vidutiniškas, esu lyriškas, nemodernus, – savikritiškais žodžiais pribloškia Nacionalinės premijos laureatas, menininkas, ties kurio darbais nuščiūva, regis, ir apikčiausias modernybių apologetas. – Stengiuos gręžtis į grožį ir gėrį, matyti gerus dalykus, juos išryškinti, daug ką idealizuoju, man visada labai rūpėjo ir dabar rūpi Lietuva, tautos praeitis.“

Tik įžengus į Kauno pilies bokšto nedidukę erdvę, pasitinka kur kas aukščiau už kitas skulptūras iškilęs „Protėvis“ – iškart nurodantis parodos centrinę ašį, apie kurią sukasi visas žmogaus gyvenimas.

„Viskas laikina“, „Ieškantis gimtinės garsų“, „Sopulingoji“, „Šviesos lauke“, „Praeities žirgas“, „Pamišęs gyvenimas“, „Daug ko nesupratau“, „Noriu sudėlioti save“, „Svarbiausia – širdis“, pasakojimų gijas nudriekia harmonija, skaidrumu, intymumu sklindančios medinės žmogiško gyvenimo ikonėlės, kviečiančios nurimti, stabtelėti, susivokti.