Medininkų tragedija: Tomo Šerno tiesa

Vienintelis per Medininkų žudynes 1991-ųjų liepos 31 d. išlikęs gyvas tuometinis muitininkas Tomas Šernas užsimena - kaltieji dėl šios tragedijos nepatenka į teisingumo rankas dar ir dėl to, kad kai kurie Lietuvos pareigūnai linkę juos išteisinti.

- Ar Lietuvos teisėsauga, valdžia pakankamai skiria dėmesio tam, kad kaltieji dėl šių žudynių būtų nubausti?

- Neturiu pakankamai duomenų, kad galėčiau visiškai tvirtai atsakyti – ar dėmesio skiriama pakankamai, ar nepakankamai. Visos institucijos Lietuvoje dirba maždaug vienodai.  Manau, kad Lietuvos teisėsaugoje ir valdžioje vis dar trūksta apsisprendimo, ką gi reikia daryti, kaip pasiekti, kad visi kaltieji dėl Medininkų žudynių stotų prieš teismą. Be to, lyg ir egzistuotų kažkokie dvigubai standartai. Mes leidžiame Rusijos pusei daryti viską, kad būtų nuteista įtariamoji terorizmu (turima galvoje Eglės Kusaitės byla – aut. past.), ji tardoma rusų tardytojų, o iš Rusijos nesugebame pasiekti, kad mūsų teritorijoje prieš beveik du dešimtmečius įvykdę teroristinį aktą asmenys būtų patraukti baudžiamojon atsakomybėn. Čia, man atrodo, yra labiau mąstymo ar susivokimo problema.

- Kažko baiminamasi?

- Nežinau. Man atrodo, stinga Lietuvoje dar to valstybinio supratimo – to, sakyčiau, išdidumo. Ko, deja, tikrai netrūksta – tai kažkokio baiminimosi prieš didesnį ir stipresnį.

- Ar matote galimybių, kad visi įtariamieji dėl Medininkų vieną dieną stotų prieš teismą ir gautų tai, ko nusipelnė savo nešvariais darbeliais?

- Negaliu į tai atsakyti. Istorija visa tai įvertins. Ji jau iš esmės įvertino tai, kas buvo padaryta Medininkuose. Tiems žmonėms turbūt labai neramu gyventi netgi ten, kur jie galvoja saugiai pasislėpę. Manau, kad Lietuvai trūksta susišnekėjimo su Rusija dėl įtariamųjų išdavimo, mūsų aiškios pozicijos, ko mes norime ir ko mes siekiame. Kitas dalykas, mūsų didieji kaimynai bent kol kas skirtingai vertina istoriją ir net neseniai apkaltino Lietuvą, kad ji neva iškraipo istorinius faktus. Mes turime žinoti, kuo mus laiko. Ir kuo mes save laikome.



- Kitąmet minėsime Medininkų tragedijos dvidešimtmetį. Ar toks ilgas terminas negresia senatimi bylai?

- Byla buvo suformuluota kaip daugiau kaip dviejų pareigūnų nužudymo byla. Kartu tai yra įvardijama kaip karinis nusikaltimas, kuriam senaties lyg ir nėra. Bet čia turbūt teismo interpretacijos dalykas. Todėl aš baiminuosi, kad senatis gali būti kada nors pritaikyta. Gal dar ne kitąmet, bet kiek vėliau. Yra dar vienas nerimą keliantis dalykas. Yra žinių, kad kai kurie mūsų prokurorai ir kiti teisėsaugos pareigūnai mano, jog OMON'as (Sovietų Sąjungos ypatingosios paskirties milicijos būrys, dalyvavęs Medininkų žudynėse – aut. past.) galėjo veikti pagal tuomet neva dar galiojusią sovietinę konstituciją ir įstatymus, todėl didesnio nusikaltimo lyg ir nepadarė.

- Sunku patikėti, kad Lietuvoje gali būti tokių pareigūnų, kurie taip gali galvoti.

- Yra tokių žinių, kad kai kurie pareigūnai taip galvoja. Tada nėra ką ir bepridurti. Tai lyg ir išankstinio pralaimėjimo pozicijos deklaravimas.



- Neįvardysite tų pareigūnų?

- Tegu tai lieka ant jų sąžinės.

- Kaip manote, ar Medininkų tragedijos dvidešimtmečiui pasibaigs bent jau vienintelio sulaikyto įtariamojo dalyvavusio žudynėse teismas?

- Negaliu prognozuoti, tik tikiuosi, kad mūsų valdžios atstovai galėtų padaryti atitinkamus politinius žingsnius, pavyzdžiui, aiškiai ir nedviprasmiškai paskelbti, kad Sausio 13-osios ir Medininkų žudynių byloms nėra ir niekada nebus jokių senaties terminų. Kažkas į tą pusę lyg ir vyksta, bet iki galo taip ir nepadaryta. Bent tą pasiekti būtų gerai.

- Gal valdžia bent jau skiria pakankamai dėmesio Medininkų tragedijos atminčiai?

- Nežinau dėl tos atminties ir kiek jos reikia, bet Lietuvos istorijos vadovėliuose praktiškai nėra užsiminta apie Medininkus. Vos pusė sakinio. Tai skaudu.

- Ar dėl tokios Lietuvos, kokią turime šiandien, tuomet, 1991-aisiais, aukojotės?

- Kad ir kokia, tačiau tai yra mano ir mūsų visų Tėvynė su savo pliusais ir minusais, kurią vistiek reikia mylėti.

- Jūs sukate į politiką, dalyvaudamas naujai įsteigto visuomeninio judėjimo "Mūsų reikalas" veikloje?

- Kaip sakoma, nebūna nepolitinių veiksmų. Jeigu mes dalyvaujame vienoje ar kitoje visuomeninėje organizacijoje, tai jau yra dalyvavimas valstybės politiniame vyksme, tam tikrame politiniame gyvenime. Aš tikrai nesiruošiu dalyvauti rinkimuose. Bet galbūt ne tiek svarbu dalyvauti rinkimuose, tačiau aiškiai suformuluoti poziciją įvairiais valstybės gyvenimo klausimais, ją viešai aiškinti, ginti. Kad Lietuva būtų geresnė yra ne tik mano asmeninis reikalas, bet ir ir visų mūsų reikalas. Tą ir darys naujoji visuomeninė organizacija – gins savo poziciją, kartais gal netgi dėl tokių dalykų, apie kuriuos niekas nenori kalbėti.

Medininkų žudynės

1991 m. liepos 31-osios ankstyvą rytą Lietuvos ir Baltarusijos pasienyje buvo nužudyti Medininkų kelio poste budėję muitininkai Antanas Musteikis, Stanislovas Orlavičius, "Aro" pareigūnai Algimantas Juozakas, Mindaugas Balavakas, kelių policijos darbuotojai Juozas Janonis ir Algirdas Kazlauskas. Rugpjūčio 2 d. ligoninėje mirė sunkiai sužeistas policininkas Ričardas Rabavičius. Gyvas liko tik sunkiai sužeistas muitininkas Tomas Šernas.
Ikiteisminio tyrimo metu nustatyta, kad 7 atkurtos nepriklausomos Lietuvos policijos ir muitinės pareigūnai nužudyti dėl tarnybos pareigų vykdymo. Prie sienos su Baltarusija dirbę pareigūnai žuvo nuo "Kalašnikovo" automatų šūvių į galvas. Kaltiems dėl šio nusikaltimo padarymo gresia laisvės atėmimas nuo 8 iki 20 metų arba iki gyvos galvos.
Sulaikytas ir šiuo metu teisiamas tik vienas kaltinamasis – buvęs OMON pareigūnas Konstantinas Nikulinas-Michailovas. Likusieji slapstosi Rusijoje, kuri kol kas atsisako juos išduoti Lietuvai.


NAUJAUSI KOMENTARAI

  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Klausk
    specialisto
  • Diskusijos
  • Orai
  • TV
    programa
  • Pažintys
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Naujienlaiskis
  • RSS
  • Facebook
  • Twitter

Galerijos

Daugiau straipsnių