Metai po Kachovkos tragedijos: greičiausiai atsigavo gamta

Apokaliptiniai vaizdai

Per kelias valandas užtvindyti ištisi kaimai, ant namų stogų pagalbos laukiantys žmonės, upėmis virtusios miestų gatvės, plaukiančios gyvulių gaišenos ir lengvi ūkio paskirties pastatai, – vaizdai iš Dniepro pakrančių upės tėkme žemiau sugriautos Kachovkos užtvankos įsirėžė ne tik į ukrainiečių atmintį. Jie tapo dar viena plataus masto invaziją į Ukrainą pradėjusios Rusijos barbariškos politikos iliustracija.

Į zoną, kurioje buvo paskelbta ekstremali situacija, pateko 180 gyvenviečių Chersono, Dniepropetrovsko ir Mykolajivo srityse, kuriose gyveno apie 900 tūkst. žmonių. Didesnė dalis užlietos teritorijos buvo Rusijos okupuotoje zonoje. Per keturias dienas nutekėjo 18 kub. km vandens, nukentėjo daugiau kaip 80 tūkst. ha plotas.

Vėliau Ukrainos vidaus reikalų ministerija paskelbė, kad katastrofa nusinešė 31 žmogaus gyvybę, bet tikslus aukų skaičius iki šiol nežinomas. Okupacinė valdžia pranešė apie 59 žuvusiuosius, tačiau liudininkai teigė, kad žuvo šimtai žmonių. Vien Oleškuose galėjo nuskęsti 200–300 žmonių.

Šimtai tūkstančių vietos gyventojų neteko savo turto, vanduo sunaikino ūkininkų pasėlius ir sudėtingą drėkinimo sistemą, pražudė dešimtis tūkstančių gyvūnų.

Teritoriją plovęs vanduo buvo užterštas nafta, tepalais ir kitomis toksiškomis cheminėmis medžiagomis. Chersono regione vanduo išplovė didžiulius kiekius sunkiaisiais metalais užterštų pramoninių atliekų dumblo, išplukdė sprogmenis, kuriais buvo užminuota teritorija.

Katastrofa paveikė unikalų dirvožemį, nuniokojo Dniepro deltos augaliją. Padaryta didžiulė žala ir atskiriems biotopams, sunaikintos retos skruzdėlių populiacijos, ropliai ir varliagyviai, paukščių, žinduolių buveinės.

Situacija: Novovoroncovkos gyventojai turi tenkintis kartą per savaitę atvežamu geriamuoju vandeniu – dėl karo veiksmų sudėtinga sutvarkyti pažeistą vandentiekio sistemą. / G. Savilovo / AFP / „Scanpix“ nuotr.

Aplinkybės dar neištirtos

Ukraina, ES ir Jungtinė Karalystė atsakinga už šį incidentą laiko Maskvą. Susprogdindama užtvanką Rusija veikiausiai tikėjosi sustabdyti plačiai anonsuotą Ukrainos pajėgų kontrpuolimą.

Rusija kaltinimus atmetė, sprogimą hidroelektrinėje vadino „sąmoningu Ukrainos sabotažu“, tačiau į išpuolio zoną neįsileido net Jungtinių Tautų atstovų, kad šie galėtų bent preliminariai nustatyti sprogimo priežastis.

Anot Ukrainos generalinio prokuroro patarėjo Maksymo Popovo, šiuo metu Ukrainos saugumo tarnybos ir nacionalinės policijos tyrėjai atlieka ikiteisminį tyrimą baudžiamojoje byloje, kuri buvo iškelta jau pirmąją nusikaltimo dieną.

„Baudžiamoji byla tiriama pagal du Ukrainos baudžiamojo kodekso straipsnius – 438-ąjį, karo įstatymų ir papročių pažeidimas, tai yra karo nusikaltimas, ir 441-ąjį, ekocido faktas. Noriu atkreipti dėmesį į tai, kad Ukraina yra viena iš nedaugelio pasaulio šalių, jų kiek daugiau nei dešimt, kuri ekocidą laiko nusikaltimu. Mūsų Baudžiamajame kodekse šis nusikaltimas įtrauktas į skyrių „Nusikaltimai tarptautinei taikai ir saugumui bei teisėtvarkai“, – M. Popovą citavo agentūra ELTA.

Per šią katastrofą vien aplinkai padaryta žala, preliminariais duomenimis, vertinama apie 1,8 mlrd. eurų. „Laukiame deokupacijos, kad galėtume suskaičiuoti visus nuostolius", – anot ELTA'os, ketvirtadienį Kijyve surengtoje spaudos konferencijoje sakė Ukrainos valstybinės ekologinės inspekcijos vadovo pirmasis pavaduotojas Dmytro Zaruba.

Pagrindinis įtariamasis

Ketvirtadienį pranešta, kad Ukrainos saugumo tarnyba ir Generalinė prokuratūra paskelbė įtarimus Rusijos karininkui Olegui Makarevičiui, kuris ir įsakė susprogdinti hidroelektrinės užtvanką.

O. Makarevičius koordinavo jam pavaldžių padalinių, įskaitant inžinerinę šaulių tarnybą ir 205-ąją atskirąją motorizuotąją šaulių brigadą, veiksmus rengiant išpuolį. Jis negalėjo nesuvokti, kad užtvanka yra civilinis objektas ir jos sunaikinimas sukels sunkias pasekmes civiliams gyventojams. Karininkui buvo pranešta apie įtarimus pagal Ukrainos baudžiamojo kodekso straipsnį, numatantį atsakomybę už karo įstatymų ir papročių pažeidimą ir tyčinę žmogžudystę, įvykdytą iš anksto susitarus grupei asmenų. Jam gresia laisvės atėmimas iki gyvos galvos.

Generolo pulkininko laipsnį turintis kariškis yra dalyvavęs kovinėse operacijose Šiaurės Kaukaze ir Sirijoje. Pernai balandžio–spalio mėnesiais jis vadovavo Rusijos kariuomenės dalinių grupei „Dnepr“, vėliau buvo nušalintas dėl vadovybės iniciatyvos stokos ir realybės neatitinkančių ataskaitų.

Atkurti ar ne?

Ukrainos aplinkos apsaugos ir gamtos išteklių ministro pirmasis pavaduotojas Oleksandras Krasnoluckis patvirtino, kad daugiausia žalos patyrė kairiajame Dniepro krante esančios teritorijos, kurių didesnė dalis yra okupuota.

Anot O. Krasnoluckio, prie Aplinkos ministerijos sudaryta taryba, į kurią įtraukti žinomi gamtosaugos specialistai, parengs pasiūlymus, ką daryti su Kachovkos vandens telkiniu ir hidroelektrine – atkurti ar ne, o jei atkurti, tai kokiu mastu. „Kai bus užbaigti jų skaičiavimai, šiais klausimais surengsime plačias viešas diskusijas“, – sakė ministerijos atstovas.

Ukrainos vyriausybės priimtuose teisės aktuose nurodoma, kad teritorija, kurioje anksčiau tyvuliavo Kachovkos tvenkinys, gali būti naudojama tik jo atkūrimui ir hidrotechninių įrenginių statybai. Šis sprendimas galios karo padėties laikotarpiu ir penkerius metus po jos nutraukimo ar atšaukimo.

Tuo tarpu aplinkosaugininkai ragina neatstatyti užtvankos. Anot Ukrainos ekologų lygos vadovės Tetyanos Tymočko, dėl pasaulinės klimato kaitos nėra galimybės surinkti 18 mlrd. kub. m vandens, kurio reikėtų elektrinei. Esą nė viena ES šalis neremtų tokio projekto, o vertinant galimą naudą ir išlaidas, pinigai būtų išleisti neracionaliai. Tarp projektų, kurie galėtų pakeisti hidroelektrinę, minimos ir modernios saulės jėgainės.

Ekologai primena, kad Kachovkos užtvanka buvo statoma nepaisant didžiulės žalos vietos gyventojams – milžiniškas vandens masyvas atskyrė kairiojo ir dešiniojo kranto bendruomenes, iki tol aktyviai bendravusius kaimus atribojo ne tik geografiškai, bet ir kultūriškai.

Vanduo palaidojo didžiulius archeologų neištirtus plotus, kuriuose neabejotinai tebėra daug čia gyvenusių pirmykščių žmonių, skitų genčių, sarmatų, kazokų laikus menančių artefaktų. 1951–1955 m. čia dirbusi ekspedicija daugiausia dėmesio skyrė paleolito, vėlyvojo bronzos amžiaus ir skitų laikotarpiams. Tyrinėti kazokų periodo valdžia neleido: sovietų propaganda aiškino, esą Ukrainos pietų regionai pradėjo vystytis tik po 1775 m., kai regionas atiteko Rusijos imperijai. Prieš užliejant teritoriją sovietų tyrinėtojai net nesivargino nufotografuoti penkių kadaise čia egzistavusių kazokų sečių palikimo.

Ukrainos žiniasklaidoje gausu pranešimų apie radinius, kuriuos buvusio tvenkinio dugne aptiko gyventojai: senovinės keramikos liekanų, kazokų valčių, titnago, įvairių metalo dirbinių, monetų ir kt.

Atstačius užtvanką, teritorijai būtų padaryta žala, analogiška tai, kurią Ukrainai, jos gamtai ir žmonėms padarė sovietų valdžia.

Anot aplinkosaugininkų, atstačius užtvanką, teritorijai būtų padaryta žala, analogiška tai, kurią Ukrainai, jos gamtai ir žmonėms padarė sovietų valdžia.

Naujas senas kraštovaizdis

Praėjus mėnesiui po katastrofos, teritorija aplink užtvanką virto dykuma, žuvis pakeitė fazanai. Po metų dykumos vietoje jau tyvuliavo žalia jūra – grįžo tautosakoje apdainuotas Velikyj Luh – Dniepro kairiojo kranto lyguma, kurioje kazokai ganydavo savo gyvulius ir slėpdavosi pavojaus atveju.

Ukrainos gamtos apsaugos grupės (UNCG) ekspertai pastebi, kad dabar susiformavo plačios pelkėtos teritorijos ir užliejamos pievos, kokios čia plytėjo iki susiformuojant Kachovkos tvenkiniui.

Anot UNCG, pavasarinio potvynio vanduo ilgam sudrėkino Dniepro užliejamą lygumą. Jų manymu, Velikyj Luh atkūrimas galėtų būti vertinga kompensacija už žalą, kuri per šį karą padaryta laukinei gamtai.

Buvusios užtvankos dugne susiformavo nauja ekosistema, kurią biologas Ivanas Mojsijenko vadina biologinei įvairovei gyvybiškai svarbiu įvykiu. Vanduo atneša organinių medžiagų, kurios praturtina dirvožemį, padeda atsigauti augmenijai ir rastis vandens paukščių bei kitų gyvūnų buveinėms.

„Begalinė žalia gluosnių jūra, – žvelgdamas į buvusio ežero dugne išaugusį 2,5–3,5 m aukščio gluosnių mišką Ukrainos visuomeninei televizijai pasakojo ekologas Vadimas Manjukas. – To buvo galima tikėtis, nes tai – medis pirmeivis, visada aptinkamas smėlingame upių slėnių dirvožemyje.“

Nors buvusiame dugne matyti ir nendrių, kitų augalų, anot V. Manjuko, ilgainiui čia liksiąs tik gluosnių miškas. Jau dabar pagraužti jaunų šakelių ateina elniai ir stirnos.

Kita vertus, ekspertai sutinka, kad nebelikus vėsinantį efektą kuriančio milžiniško vandens telkinio, regiono mikroklimatas pasikeis. Specializuotame žurnale „Science“ rašoma, kad teritorijoje vis dar pūva daug biomasės, tad kyla pavojus, kad per daugybę mažesnių vandens telkinių ims plisti ligas pernešantys uodai ir kiti kraujasiurbiai.

Katastrofos aidai

Kol aplinkosaugininkai bando įtikinti politikus naudotis unikalia galimybe ir nebeatgaivinti šiuolaikinio supratimo apie aplinkosaugą neatitinkančio projekto, vietos gyventojai tebegyvena spręsdami išpuolio sukeltas problemas. Skirtingai nei laukinė gamta, prie naujų dramatiškai pasikeitusių gyvenimo sąlygų jie prisitaiko ne taip greitai.

Tuoj po išpuolio netoli esančiose gyvenvietėse ėmė stigti vandens, po dviejų ar trijų savaičių vanduo beveik visiškai dingo iš gręžinių. Šiandien su apgailestavimu vietos gyventojai kalba apie senus šulinius, kurie, jei prieš daugiau kaip pusšimtį metų nutiesus vandentiekį nebūtų užversti šiukšlėmis, šiandien labai praverstų.

Jei upės aukštupyje trūksta vandens, Chersone vis dar galima matyti potvynio padarinius. Pažeisti pamatai, nukritęs tinkas, sutrūkinėjusios sienos – kad daug namų buvo pažeisti labiau nei atrodė nuslūgus potvyniui, paaiškėjo pavasarį. „Daugelis namų griūva tiesiog akyse", – pasakojo Kalynivkos karinės administracijos vadovas Maksimas Kožemjaka.