Ten upė teka virš upės

Jie nebūtų jie, jei nerastų, kuo nustebinti žmones. Nuostabių greitkelių statyba garsūs vokiečiai viadukus ne tik mašinoms statyti sugeba. Praėjusio amžiaus pradžioje jie tiltą per upę surentė... kitai upei. O prieš kelerius metus šalia jo pastatė ir dar vieną. Dabar toje vietoje – nuostabi turistus traukianti upių sankryža.

Tarp Vokietijos miestų Hanoverio ir Bylefeldo, it pamatuotas lygiai per vidurį, įsikūręs nuostabaus grožio Mindenas, šiemet švenčiantis 1205 metų jubiliejų.

Prie Vėzerio upės esantis miestas turistus traukia gražiu senamiesčiu, kuriame it pasakoje vienas šalia kito glaudžiasi fachverkiniai namukai.

Nors šiandien Mindene gyvena beveik 86 tūkstančiai žmonių, tačiau jame būdamas visiškai nesijauti esąs dideliame mieste.

Tačiau labiausiai į šį reto grožio miestą turistus vilioja upių sankryža ir joje įrengta trijų šliuzų sistema.

Laivu į Klaipėdą

1911 metų rugpjūtį Mindene prasidėjo didžioji statyba, kuri truko net 33 mėnesius. Per tą laiką virš Vėzerio iškilo tiltas su loviu, kuriuo 1914 metų gegužės 25 dieną pirmąkart buvo paleistas Viduržemio kanalo vanduo.

Šis įvykis Mindenui buvo labai svarbus. 2,7 milijono reichsmarkių kainavusi statyba pavertė miestą uostu. Nuo šiol laivyba vyko ne tik šalia tekančiu Vėzeriu, bet sujungė jį ir su kitomis populiariomis laivybos linijomis, kuriomis iš Mindeno galima atplaukti net iki Klaipėdos.

Tiltą susprogdino

370 metrų ilgio ir 24 metrų pločio tilte įrengtas 3 metrų gylio lovys, kuriuo teka Viduržemio kanalas. 24 tūkstančiai tonų vandens – tiek jo telpa į tilto lovį. Tačiau tai dar ne visas svoris, kurį turi atlaikyti tilto atramos. Atidarius tiltą laivyba suaktyvėjo netrukus, tad kasdien čia praplaukdavo ne vienas keleivinis ir krovininis laivas.

Baigiantis Antrajam pasauliniam karui besitraukianti vokiečių armija tiltą susprogdino, ir dešimtys tūkstančių tonų vandens iš 13 metrų aukščio šliūkštelėjo į Vėzerį. Keliais etapais pokariu vykę atstatymo darbai baigti tik 1949 metų vasario 18 dieną.

Tačiau laivyba nei kanalu, nei Vėzeriu nesustojo. Panašiai kaip sausumos greitkeliuose vokiečiai ir čia iškasė „apvažiavimus“, kuriais kelerius metus laivai kursavo nesustodami.

Plieninis „brolis“

Tačiau iš molio, betono, aliuminio plokščių ir bitumo padarytas tilto lovys pasirodė nesąs toks tvirtas, kaip tikėtasi. Intensyvus krovininių ir keleivinių laivų eismas statiniui „sveikatos“ nepridėjo, todėl 9-ąjį dešimtmetį nuspręsta iš naujų medžiagų šalia senojo pastatyti naują tiltą. Juolab kad senukas nebelabai tiko ir naujiems laivams.

Todėl 1993 metų spalį prasidėjo antrojo tilto statyba ir 1998 metų rugpjūčio 25 dieną naujasis statinys buvo baigtas. 8 tūkstančiai tonų plieno ir 22 tūkstančiai tonų betono per penkerius metus virto 398 metrų ilgio tiltu, kurio 4 metrų gylio ir 42 metrų pločio plieniniame lovyje suliūliavo 60 tūkstančių tonų kanalo vandens.

Nors statyba kainavo 85 milijonus markių, vokiečiai tiki pinigus išleidę tinkamai – jie ne tik nuo sugriuvimo apsaugojo ir paminklu pavertė senąjį tiltą. Jie taip pat apskaičiavo, kad gabenti krovinius laivu yra ekologiškai švariau nei sunkvežimiais.

Liftai laivams

Šiltuoju metų laiku abu kanalo tiltus apžiūrėti galima ne tik pėstute. Mindene įsikūrusi laivybos kompanija šimtus turistų kasdien plukdo į apžvalgines ekskursijas. Bene didžiausią įspūdį palieka šliuzai, keleivinius ir krovininius laivus iš kanalo į Vėzerį nuleidžiantys (ir atvirkščiai) per labai trumpą laiką.

Trylika metrų. Toks upės ir kanalo aukščių skirtumas. Net trys upių sankryžoje įrengti šliuzai kilnoja laivus aukštyn žemyn po keliasdešimt kartų per dieną.

Šachtinio šliuzo kamera yra 85 metrų ilgio ir 10 metrų pločio. Į ją priteka apie 11 tūkstančių kubinių metrų vandens – tiek reikia laivui iš Vėzerio pakelti į kanalą. Tiek pat vandens išbėga laivą iš kanalo leidžiant žemyn.

Maždaug 60 kartų per dieną šliuzas prisipildo ir vėl ištuštėja, todėl net ir menkų matematinių gabumų žmogui gali kilti įtarimų – ar tik neištuštės kanalas? Tačiau vokiečių inžinieriai ir čia padirbėjo. Pasirodo, tik maždaug trečdalis kanalo vandens iš šliuzo nuteka į Vėzerį. Kita dalis pumpuojama ne į upę, o į šliuzo šonuose esančius 16 didžiulių bakų. Jei laivą reikia pakelti į viršų, vanduo iš bakų išpumpuojamas atgal į šliuzą. Ir tik trūkstama dalis imama iš upės.

Beje, laivas šliuze pakeliamas ar nuleidžiamas per 7-8 minutes. Per tiek laiko vos spėji apžiūrėti įspūdingus šliuzo įrenginius. Nors niekas netrukdo sėsti į kitą laivą ir vėl plaukti ratu.