Priklausyti Europos civilizacijai: didžiausias Baltijos šalių troškimas išsipildė

V. Vykės-Freibergos dvi kadencijos Latvijos prezidentės poste 1999–2007 m. sutapo su Latvijos pasirengimu stoti į ES ir NATO ir pirmųjų kelerių metų šiose organizacijose reformomis. Šiuose procesuose ji buvo ryški politinė lyderė. Bet ne mažiau matoma ji buvo ir tarptautinėje politikoje. Lig šiol ji dalyvauja daugybės prestižinių tarptautinių organizacijų veikloje, buvo Madrido klubo, jungiančio buvusius šalių prezidentus ir premjerus, prezidentė.

Ji džiaugiasi, kad Baltijos šalys ryžtingai apsisprendė, kur nori būti, ir kenčia matydama, kokią kainą moka to laiku nepadarę ukrainiečiai.

Maskvos įtakos

– Kokie buvo jūsų lūkesčiai – ar taip įsivaizdavote Latviją po 20 m. ES?

– O taip. Svarbiausia buvo priklausyti Europos demokratinių tautų bendrijai kaip civilizacijai, kuri vystėsi bemaž du tūkstantmečius, patirdama daugybę karų ir konfliktų tarp skirtingų jos teritorijų, o nuo Antrojo pasaulinio karo džiaugėmės precedento neturėjusiu taikos, stabilumo ir klestėjimo laikotarpiu. Ir, žinoma, mūsų pagrindinis tikslas buvo išsivaduoti iš Maskvos įtakos: 50 metų buvome okupuota Sovietų Sąjungos dalis, ir, manau, mūsų didžiausias poreikis ir troškimas buvo kiek įmanoma būti politiškai toliau nuo Maskvos, užtikrinti, kad mūsų rytinė siena būtų rytinė demokratiškos Europos siena.

– Kaip manote, ko nebūtų pasiekusi Latvija, jei nebūtų įstojusi į ES?

– Manau, būtų išlikusi Maskvos politinės įtakos grėsmė, ekonomiškai taip pat tai būtų buvęs didelis trūkumas. Juo labiau, jei mūsų kaimynės Estija ir Lietuva būtų įstojusios į ES, o mes, – ne. Šio regiono geografinis, geostrateginis vientisumas būtų buvęs sugriautas. Tai būtų buvusi katastrofa. Mes neabejotinai privalėjome prisijungti. Ryga tiek metų priklausė Hanzos sąjungai, negalėjome būti niekur kitur, tik Europoje, būti ES nare.

Ginti savo interesus

– Ar įžvelgiate kokių nors neigiamų mūsų šalių narystės ES aspektų?

– ES būna tam tikrų bendrų sprendimų, kurie buvo priimti, nes kai kuriais atvejais juos stūmė kitos šalys, vadovaudamosis savo interesais. Bet ES yra politinė sąjunga, tai reiškia, kad kiekviena šalis turi rūpintis savo interesais, budriai juos ginti, ieškoti sąjungininkų, kokius tik gali rasti. Dabar ES yra daug šalių ir tai privalumas, bet kai kiti stengiasi įgyvendinti savo interesus, mes turime padaryti taip, kad mūsų balsas būtų išgirstas. Tai ir yra visa esmė.

Todėl ir atvykau į Strasbūre EP surengtą mūsų narystės ES 20-mečio renginį, nes nors esame mažos šalys ir neturime jame daug atstovų, tai yra vieta, kur mūsų balsas gali būti išgirstas. Žinoma, šiuo aspektu labai svarbi ir Europos Komisija.

– Siekis įstoti į ES ir NATO buvo suvienijęs ne tik Lietuvos politikus, bet ir visuomenę. Tai pasiekę niekaip neradome bendros vienijančios idėjos, kuri vestų į priekį. Ar rado tai Latvija? O gal to visai nereikia?

– Mano supratimu, mes gyvename normalų gyvenimą, darome viską, ką galime, kad pagerintume savo išsilavinimą, sveikatą, pakeltume savo gyvenimo lygį, saugotume savo aplinką, padidintume savo saugumą. Visa tai natūralu ir jokių šūkių nereikia. Ačiū Dievui, esame palaiminti, kad tai turime. Kiekvieną dieną žiūriu žinias apie Ukrainą ir verkiu dėl to, kaip jie kenčia. Tikėjomės daugiau to niekada nebeišgyventi ir labai tragiška matyti, kad ir Lietuva, Latvija, Estija gali atsidurti pavojuje.

Plėtra – pagal kriterijus

– Kokia jūsų nuomonė dėl ES plėtros: ar ji turėtų plėstis, o gal atvirkščiai – reikėtų siekti, kad ES taisyklių nepaisančios šalys, tokios kaip Vengrija, paliktų ES?

– Demokratinė ES politika parodė, kad šalys gali laisvai prie jos prisijungti ir gali laisvai iš jos pasitraukti, jei to nori. Tai – savanoriška organizacija, kurioje geros valios žmonės sutarė kartu dirbti. Štai Jungtinė Karalystė paliko ES, bet ši dėl to nesubyrėjo.

Kai šalys būna tam pasirengusios, jos prisijungia prie ES. Bet aš manau, kad jos turi atitikti ES nustatytus kriterijus, derybos turi būti baigtos visais klausimais. Manau, šalys negali būti priimtos be šio pasiruošimo. Derybas skyrius po skyriaus praėjo ir tos dešimt šalių, su kuriomis kartu prisijungėme prie ES 2004 m., ir visos kitos, ir bet kuri būsima narė turės padaryti tą patį.

Mūsų pagrindinis tikslas buvo išsivaduoti iš Maskvos įtakos.

– Koks jūsų požiūris į Ukrainos narystę ES?

– Manau, ji turėtų būti ES. Labai blogai, kad Ukraina to nesiekė per ankstesnius du dešimtmečius. Ji jautėsi tarsi esanti tarp Europos ir Maskvos, o jos interesai krypo abiem kryptimis. Baltijos šalys elgėsi kitaip: jos nusprendė, kad politiškai nori būti toli nuo Maskvos, nori būti ES ir tuo keliu ėjo. Mes priėmėme teisingą sprendimą. Ukrainiečiai tokio anksčiau nepadarė ir dabar liūdna matyti, kokią kainą dėl to šiandien moka.

– Ar Ukrainai turi galioti visi tie griežti reikalavimai stojant į ES?

– Žinoma. Juolab kad tai labai didelė šalis, o ES negali priimti jokios, mažos ar didelės, kol ji neatitinka narystės kriterijų. Ukrainai bus sunku, bet Europa turėtų padaryti viską, kas nuo jos priklauso, kad jai padėtų.

– Ar esate optimistė dėl ES ateities? Ar ji labiau links konfederacijos link, ar atvirkščiai?

- Manau, Ukrainos atvejis rodo, kad mes turime būti dar labiau susitelkę, kartu dirbti, taip pat ir bendros gynybos politikos srityje. Aš nuo savo prezidentavimo laikų buvau gal trijose skirtingose grupėse dėl ES saugumo ateities. NATO, žinoma, čia tenka esminis vaidmuo. Tačiau matome, kas vyksta JAV politinėje scenoje, girdime kandidato į prezidentus Donaldo Trumpo pasakymus apie Europos gynybą, Ukrainą. Nuo pat Pirmojo pasaulinio karo JAV buvo Europos saugumo ramstis, bet jei JAV politika šiuo požiūriu pasikeistų, Europa turi būti pasirengusi stovėti ant savo pačios kojų ir savarankiškai rūpintis savo saugumu. Todėl tiek Europos, tiek NATO lygmeniu Europos šalių sprendimus reikia koordinuoti. Pavyzdžiui, Europoje gaminama šešiolika skirtingų tipų tankų, o būtų daug ekonomiškiau, jei jų turėtume mažiau skirtingų, bet geriausių gamintojų.

Nori dar daug nuveikti

– Pasakokite apie savo gyvenimą šiandien. Ar vis dar dalyvaujate Latvijos ir tarptautinėje politikoje?

– Buvau labai aktyvi aštuonerius metus, kai buvau Latvijos prezidentė. Mane išrinko kaip nepriklausomą kandidatę, niekada nebuvau jokios politinės partijos narė, taigi esu anomalija politinėje scenoje.

Bet ir po prezidentavimo esu labai užsiėmusi. Buvau Madrido klubo, kuris jungia per šimto šalių buvusius prezidentus ir premjerus, prezidentė. Dalyvauju Pasaulio lyderių aljanse, esu Nizami Ganjavi tarptautinio centro patikėtinių tarybos bendrapirmininkė, dalyvauju Europos užsienio santykių tarybos ir kitų tarptautinių organizacijų veikloje. Sakau, kad vieną dieną turėsiu pradėti galvoti apie išėjimą į pensiją, bet tebesu labai užimta moteris.

– Ar jūsų šeima gyvena Latvijoje? Nekyla minčių grįžti į Kanadą, kur emigracijoje teko praleisti daug metų?

– Gimiau Latvijoje, čia dabar gyvena visa mūsų šeima. Noriu čia dar daug ką nuveikti.