Barzdotasis revoliucionierius

F.Castro vadovaujant salai, esančiai maždaug už 150 kilometrų nuo Floridos, 1961 metais buvo surengta JAV remiama invazija Kiaulių įlankoje, o 1962 metais įvyko pasaulinio branduolinio konflikto vos nesukėlusi Kubos raketų krizė (Karibų krizė).

Barzdotasis revoliucionierius, išgyvenęs triuškinantį JAV prekybos embargą ir dešimtis, o galbūt net šimtus, pasikėsinimų į jo gyvybę, mirė praėjus aštuoneriems metams nuo tada, kai ligos verčiamas perdavė valdžią savo jaunesniajam broliui Rauliui. Pastarasis ir pranešė apie Fidelio mirtį per valstybinę televiziją penktadienio vakarą.

Diktatoriaus Fulgencio Batistos (Fulchensijaus Batistos) kalintas, po to į Meksiką pabėgęs F.Castro po itin nesėkmingos sukilimo pradžios 1959 metų sausį pergalingai įžengė į Havaną ir būdamas 32-ejų tapo jauniausiu šalies vadovu Lotynų Amerikoje. Dešimtmečius jis buvo įkvėpimo ir paramos šaltinis revoliucionieriams nuo Lotynų Amerikos iki Afrikos.

Fidelio atsidavimas socializmui buvo nepajudinamas, tačiau jo galia pradėjo silpti 2006 metų viduryje, kai dėl skrandžio ir žarnyno ligos buvo privestas – iš pradžių laikinai, o po to visam laikui – perduoti prezidento įgaliojimus Rauliui. Tačiau 190 centimetrų ūgio revoliucijos lyderis dar ilgai nepradaro savo maištingojo įvaizdžio, nors dėl sveikatos net turėjo mesti rūkyti savo pamėgtus cigarus „Cohiba“, o pats ėmė kumpti.

F.Castro savo šūkiui „socializmas arba mirtis“ liko ištikimas netgi tada, kai vakarietiškosios demokratijos bangai nusiritus per pasaulį ir Kinijos bei Vietnamo komunistiniams režimams pasvirus į kapitalizmą, 11 mln. gyventojų turinti Kuba virto ekonomiškai suluošinta marksistine liekana.

2014 metų gruodžio 17 dieną Rauliui Castro ir prezidentui Barackui Obamai (Barakui Obama) paskelbus, kad jie sieks atkurti 1961 metais nutrauktus Kubos ir JAV diplomatinius santykius, Fidelis po mėnesio tylos paskelbė laišką, kuriame lyg ir palaimino šį istorinį susitarimą su savo amžinu priešu.

Jo gyvenimas

Fidelis Alejandro Castro Ruzas (Fidelis Alechandras Kastro Rusas) gimė 1926 metų rugpjūčio 13 dieną Rytų Kuboje, kur jo tėvas, imigrantas iš Ispanijos, iš pradžių samdė darbuotojus JAV cukraus bendrovėms, o vėliau pats sukūrė klestinčią cukrašvendrių plantaciją.

Fidelis mokėsi jėzuitų mokyklose, o vėliau studijavo Havanos univesitete, kur įgijo teisės ir socialinių mokslų diplomus. Revoliucionieriaus gyvenimą būsimasis Kubos prezidentas pradėjo 1953 metais, kai jo vadovaujami sukilėliai šturmavo Monkados kareivines prie Kubos Santjago. Daugelis jo bendražygių žuvo, o jis pats ir jo brolis Raulis pateko į kalėjimą.

Fidelis pavertė savo gynybą teisme manifestu, kuriame nuskambėjo jo garsusis šūkis „istorija mane išteisins“.

Po po kurio laiko F.Castro sulaukė amnestijos ir pabėgo į Meksiką, ten įkūrė sukilėlių grupę, kuri 1956 metais jachta „Granma“ perplaukė Meksikos įlanką ir įplaukė į Kubą. Nesėkmingo išsilaipinimo metu praradęs didžiąją dalį savo grupės, Fidelis atsitraukė į salos pietryčiuose esančius Siera Maestros kalnus ir ten toliau telkė bendražygius.

Po trejų metų dešimtys tūkstančių žmonių išėjo į Havanos gatves švęsti F.Batistos žlugimo ir nors iš tolo pažvelgti į F.Castro, kurio vadovaujamas sukilėlių būrys 1959 metų sausio 8 dieną atvyko į sostinę.

JAV buvo tarp pirmųjų šalių, oficialiai pripažinusių F.Castro vyriausybę, nes patikėjo revoliucijos lyderio patikinimais, kad jis siekė atkurti demokratiją, o ne įvesti socializmą.

Radikalios reformos

Per kelis mėnesius F.Castro ėmėsi radikalių ekonominių reformų. Senosios valdžios atstovai buvo teisiami ir mažiausiai 582 iš jų per vėlesnius dvejus metus buvo sušaudyti. Nepriklausomi laikraščiai buvo uždaryti, o homoseksualūs žmonės ankstyvaisiais F.Castro valdymo metais buvo suvaryti į stovyklas, kurios turėjo juos „perauklėti“.

1964 metais F.Castro pripažino, kad šalyje yra 15 tūkst. polinių kalinių. Šimtai tūkstančių kubiečių, tarp jų – Fidelio dukra Alina ir jo jaunesnioji sesuo Juana (Chuana), pabėgo iš salos.

Vis dėlto milijonai žmonių Kuboje ir visoje Lotynų Amerikoje žavėjosi revoliucija ir laikė ją pavyzdžiu, kaip galima įveikti arogantiškuosius „jankius“. Daugelis salos gyventojų buvo patenkinti, kad iš žemvaldžių atimamas turtas, išvaromi amerikiečių gangsteriai ir uždaromi jų kazino.

Ilgos F.Castro kalbos, trukdavusios net iki šešių valandų, tapo įprastu Kubos gyvenimo fonu, o jo 269 minučių kalba, 1960 metais pasakyta JT Generalinėje Asamblėjoje, tapo šios pasaulinės organizacijos rekordu, kuris išsilaikė daugiau nei penkis dešimtmečius.

JAV embargas

F.Castro vadovaujamai Kubai prisijungus prie sovietinio bloko, Vašingtonas ėmėsi pastangų nušalinti jį nuo valdžios ir uždraudė įvežti iš Kubos cukrų – pagrindinę salos eksporto prekę. F.Castro savo ruožtu konfiskavo 1 mlrd. dolerių vertės JAV aktyvų.

JAV valdžia įvedė prekybos embargą, beveik visiškai uždrausdama Amerikos eksportą į Kubą, išskyrus maistą ir medikamentus, o 1961 metų sausio 3 dieną nutraukė diplomatinius santykius su šia komunistine sala.

Tų pačių metų balandžio 16 dieną F.Castro paskelbė, kad Kubos revoliucija buvo socialistinė, o jau kitą dieną apie 1,4 tūkst. kubiečių išeivių įsiveržė į salos pietinėje pakrantėje esančią Kiaulių įlanką. Tačiau JAV Centrinės žvalgybos valdybos (CŽV) remiama invazija žlugo.

Tai privertė JAV atsisakyti minties įsiveržti į Kubą, tačiau nesustabdė Vašingtono ir išeivių pastangų nuversti F.Castro režimą. Kubos teigimu, kubiečių išeiviai arba JAV valdžia daugiau nei 630 kartų rengė sąmokslus nužudyti prezidentą.

Didžiausia Šaltojo karo krizė

JAV prezidentui Johnui F.Kennedy (Džonui F.Kenedžiui) paskelbus, kad Kuboje yra sovietų raketų ir įvedus salos jūrinę blokadą, 1962 metų spalio 22 dieną prasidėjo didžiausia Šaltojo karo laikų krizė tarp Vašingtono ir Maskvos. Žmonija sulaikiusi kvapą stebėjo įvykius: pasaulis dar niekada nebuvo taip arti branduolinio karo. Galiausiai po savaitę trukusių įtemptų diplomatinių pastangų krizė baigėsi.

Sujungęs kelis revoliucinius judėjimus, F.Castro įkūrė Kubos komunistų partiją ir tapo jos generaliniu sekretoriumi. Profesinės sąjungos prarado teisę streikuoti. Katalikų Bažnyčia ir kitos religinės institucijos buvo persekiojamos. Visus stebėjo „revoliuciniai gynybos komitetai“.

7-ajame dešimtmetyje F.Castro eksportavo revoliuciją į Lotynų Amerikos šalis, o 8-ajame dešimtmetyje išsiuntė Kubos karius į Afriką kovoti su Vakarų remiamais režimais. Ne vieną dešimtmetį salos prezidentas siuntė kubiečių gydytojus į užsienį gydyti vargšų ir suteikė prieglobstį iš JAV atvykusiems revoliucinės socialistinės organizacijos „Black Panther Party“ („Juodųjų panterų partija“, BPP), kuri Amerikoje veikė nuo 1966 iki 1982 metų, lyderiams.

Ekonomikos nuosmukis

Tačiau sugriuvus sovietiniam blokui baigėsi milijardinės subsidijos bei lengvatinė prekyba su Kuba, ir salos ekonomika ėmė nekontroliuojamai ristis žemyn. F.Castro trumpam pabandė atverti salą užsienio kapitalistams ir leido tam tikrą privatų verslą.

Pasibaigus Šaltajam karui ir nuslūgus įtampai, daugelis Lotynų Amerikos ir Europos šalių atkūrė santykius su Kuba. 1998 metų sausį salą, kuri iki 10-ojo dešimtmečio pradžios oficialiai buvo ateistinė, aplankė popiežius Jonas Paulius II.

Padedama turizmo, salos ekonomika po truputį atsigavo, ir F.Castro vėl įtvirtino valdžios kontrolę, užgniauždamas didžiąją dalį sunkmečiu toleruoto privataus verslo.

Įtvirtinta revoliucija

Nors viešumoje buvo spalvinga asmenybė, F.Castro saugojo savo privatų gyvenimą. Su pirmąja žmona Mirta Diaz Balart (Mirta Dias Balart) jis susilaukė sūnaus, tačiau pora 1956 metais išsiskyrė. Po to daugiau nei keturis dešimtmečius F.Castro palaikė santykius su Dalia Soto del Valle (Dalija Soto del Valje) ir su ja susilaukė penkių sūnų. Sakoma, kad juodu tyliai susituokė 1980 metais.

49 metai po pergalingo atvykimo į Havaną atsistatydinęs F.Castro buvo ilgiausiai pasaulyje valstybę valdęs žmogus, išskyrus monarchus.

Atsistatydinęs F.Castro reiškė tvirtą paramą Rauliui, kuris lėtai, bet kryptingai keitė brolio sukurtą marksistinę sistemą.

Fidelio ilgaamžiškumas leido jo broliui įtvirtinti savo valdžią, ir galbūt dėl to revoliucija pergyvens abu šiuos vyrus. 2013 metų vasarį Raulis paskelbė, kad 2018-aisiais pasitrauks iš prezidento pareigų ir savo įpėdiniu nurodė naujai iškeptą viceprezidentą Miguelį Diazą-Canelį (Migelį Diasą-Kanelį).

„Greitai man sukaks 90, – sakė F.Castro per Komunistų partijos suvažiavimą šių metų balandį. – Greit aš baigsiu taip, kaip ir visi kiti. Visiems mums ateina eilė, bet Kubos komunistų idėjos išliks kaip įrodymas šioje planetoje, kad dirbant uoliai ir oriai, galima sukurti materialinio ir kultūrinio turto, kurio reikia žmonėms, tad turime kovoti nenuleisdami rankų, kad tai pasiektume.“

Kubiečiai apstulbę

Pačioje Kuboje žmones, regis, apstulbino revoliucijos lyderio mirtis.

20-metis Marco Antonio Diezas (Markas Antonijas Diesas), kuris verčiasi plaudamas automobilius, sakė, kad naujienas išgirdo viename vakarėlyje Havanoje. Pasak jo, staiga buvo išjungta muzika ir pranešta apie F.Castro mirtį.

„Grįžau namo ir pažadinau visus. Pasakiau: „Fidelis mirė.“ Mano motina buvo apstulbusi“, – sakė jis naujienų agentūrai AFP.

Naujausios F.Castro nuotraukos buvo paskelbtos praėjusią savaitę. Jose jis įamžintas su baltu treningu, kurį pamėgo gyvenimo pabaigoje, atsisakęs žalių kariškų drabužių.

Viešumoje jis paskutinį kartą pasirodė per savo 90-ąjį gimtadienį rugpjūčio 13 dieną.

„Greit aš baigsiu taip, kaip ir visi kiti, – sakė jis. – Visiems mums ateina eilė.“

Laidos gruodžio 4 d.

Kuba šeštadienį paskelbė devynių dienų valstybinį gedulą dėl jo mirties ir nurodė, kad velionio lyderio pelenai bus palaidoti gruodžio 4 dieną, per ceremoniją Kubos Santjage.

Nuo lapkričio 26-osios iki gruodžio 4-osios „nevyks vieša veikla ir šou, šalies vėliava ant valstybinių pastatų ir karinių objektų bus nuleista iki pusės stiebo“, sakoma valdžios pranešime.

F.Castro pelenai bus palaidoti šalies pietryčiuose esančiame istoriniame Kubos Santjago mieste. Prieš tai keturias dienas per šalį keliaus laidotuvių procesija, nurodoma pranešime.

Įvairiapusis žmogus

Begalinės jo politinės kalbos yra tapusios legenda, tačiau F.Castro taip pat mėgo dirbti ligi išnaktų, skaityti ir, ironiška, sportą, vienijantį Kubą ir JAV  – beisbolą.

Vėlai penktadienį miręs F.Castro išspaudė maksimumą iš savo 90 gyvenimo metų. Jis mažai ilsėdavosi, bet jį palaikydavo aistra savo interesams ir revoliucijai.

„Aš niekada nepasitrauksiu iš politikos, (neatsisakysiu) revoliucijos ar savo idėjų“, – gyvenimo pabaigoje sakė jis.

Jam būdavo visiškai normalu vakarieniauti po vidurnakčio, tada rengti interviu, kurie trukdavo valandas, svečiams susmukus savo kėdėse.

Kai kurie iš jo artimiausių sąjungininkų ir draugų sakė, kad F.Castro kažkaip išmoko ilsėtis nemiegodamas: kalbėdamasis, plaukiodamas ar skaitydamas. Skaitymas buvo dar viena jo aistra.

„Jo atsidavimas žodžiui yra kone magiškas“, – rašė jo asmeninis draugas, Kolumbijos rašytojas, Nobelio premijos laureatas Gabrielis Garcia Marquezas (Gabrielis Garsija Markesas). Jis sakė esąs įsitikinęs, kad kai F.Castro „pavargdavo kalbėtis, jis ilsėdavosi dar daugiau kalbėdamas“. G.Garcia Marquezas mirė 2014 metais.

F.Castro nuolat troško žinių, o savo gyvenimo pabaigoje mokėsi naršyti internete, nors jo vyriausybė ir kontroliavo prieigą prie jo.

Jo asmeninėje bibliotekoje buvo Ernesto Hemingway (Ernesto Hemingvėjaus) knygų ir tekstų apie hidroponiką – augalų auginimą be dirvožemio.

Yra nuotraukų iš tos dienos, kai Havanoje nutūpė vienintelis ten apsilankęs „Concorde“, o F.Castro, atvykęs į oro uostą, apibėrė pilotą klausimais apie šį elegantišką viršgarsinį lėktuvą.

6-ajame dešimtmetyje jaunas F.Castro garsėjo nepaliaujamu cigarų rūkymu, o kai atsisakė šio įpročio, gavo Pasaulio sveikatos organizacijos (PSO) apdovanojimą.

Jis buvo ir šioks toks gurmanas, rinko receptus, pagal kuriuos, pasak G.Garcios Marquezo, mėgo gaminti „su tam tikru moksliniu tikslumu“. Gyvenimo pabaigoje jis laikėsi dietų – daugeliui kubiečių dažnai neturint pakankamai maisto ant savo stalų.

Pirmasis po jo vyriausybės atėjimo į valdžią popiežiaus nuncijus, monsinjoras Cesare Sacchi (Sezarė Sakis), išmokė jį gaminti makaronus.

Galbūt dėl energijos pertekliaus, o gal – dėl poreikio sudeginti vėlyvų vakarienių kalorijas, F.Castro dažnai lankydavosi sporto salėje ir mėgo plaukioti. Tačiau didžiosios jo meilės sporto srityje buvo krepšinis, nardymas ir beisbolas – Kubos nacionalinis sportas.

F.Castro mėgo rizikuoti, jo nesustabdydavo dideli politiniai ir kariniai statymai.

Jis nesitaikydavo su pralaimėjimais. Kai Kuba 1970 metais neįvykdė savo cukraus gamybos planų (vietoje 10 mln. t buvo pagaminta tik 8 mln. t), jis paragino kubiečius „nesėkmę paversti pergale“.

„Savo kitame gyvenime noriu būti rašytojas“, – kartą sakė F.Castro. Jis parašė daug trumpų tekstų ir vedamųjų straipsnių, bet jo knygos daugiausia yra jo kalbų kompiliacijos.