Mirė Kubos revoliucijos lyderis F. Castro

Barzdotasis revoliucionierius

F.Castro vadovaujant salai, esančiai maždaug už 150 kilometrų nuo Floridos, 1961 metais buvo surengta JAV remiama invazija Kiaulių įlankoje, o 1962 metais įvyko pasaulinio branduolinio konflikto vos nesukėlusi Kubos raketų krizė (Karibų krizė).

Barzdotasis revoliucionierius, išgyvenęs triuškinantį JAV prekybos embargą ir dešimtis, o galbūt net šimtus, pasikėsinimų į jo gyvybę, mirė praėjus aštuoneriems metams nuo tada, kai ligos verčiamas perdavė valdžią savo jaunesniajam broliui Rauliui. Pastarasis ir pranešė apie Fidelio mirtį per valstybinę televiziją penktadienio vakarą.

Diktatoriaus Fulgencio Batistos (Fulchensijaus Batistos) kalintas, po to į Meksiką pabėgęs F.Castro po itin nesėkmingos sukilimo pradžios 1959 metų sausį pergalingai įžengė į Havaną ir būdamas 32-ejų tapo jauniausiu šalies vadovu Lotynų Amerikoje. Dešimtmečius jis buvo įkvėpimo ir paramos šaltinis revoliucionieriams nuo Lotynų Amerikos iki Afrikos.

Fidelio atsidavimas socializmui buvo nepajudinamas, tačiau jo galia pradėjo silpti 2006 metų viduryje, kai dėl skrandžio ir žarnyno ligos buvo privestas – iš pradžių laikinai, o po to visam laikui – perduoti prezidento įgaliojimus Rauliui. Tačiau 190 centimetrų ūgio revoliucijos lyderis dar ilgai nepradaro savo maištingojo įvaizdžio, nors dėl sveikatos net turėjo mesti rūkyti savo pamėgtus cigarus „Cohiba“, o pats ėmė kumpti.

F.Castro savo šūkiui „socializmas arba mirtis“ liko ištikimas netgi tada, kai vakarietiškosios demokratijos bangai nusiritus per pasaulį ir Kinijos bei Vietnamo komunistiniams režimams pasvirus į kapitalizmą, 11 mln. gyventojų turinti Kuba virto ekonomiškai suluošinta marksistine liekana.

2014 metų gruodžio 17 dieną Rauliui Castro ir prezidentui Barackui Obamai (Barakui Obama) paskelbus, kad jie sieks atkurti 1961 metais nutrauktus Kubos ir JAV diplomatinius santykius, Fidelis po mėnesio tylos paskelbė laišką, kuriame lyg ir palaimino šį istorinį susitarimą su savo amžinu priešu.

Jo gyvenimas

Fidelis Alejandro Castro Ruzas (Fidelis Alechandras Kastro Rusas) gimė 1926 metų rugpjūčio 13 dieną Rytų Kuboje, kur jo tėvas, imigrantas iš Ispanijos, iš pradžių samdė darbuotojus JAV cukraus bendrovėms, o vėliau pats sukūrė klestinčią cukrašvendrių plantaciją.

Fidelis mokėsi jėzuitų mokyklose, o vėliau studijavo Havanos univesitete, kur įgijo teisės ir socialinių mokslų diplomus. Revoliucionieriaus gyvenimą būsimasis Kubos prezidentas pradėjo 1953 metais, kai jo vadovaujami sukilėliai šturmavo Monkados kareivines prie Kubos Santjago. Daugelis jo bendražygių žuvo, o jis pats ir jo brolis Raulis pateko į kalėjimą.

Fidelis pavertė savo gynybą teisme manifestu, kuriame nuskambėjo jo garsusis šūkis „istorija mane išteisins“.

Po po kurio laiko F.Castro sulaukė amnestijos ir pabėgo į Meksiką, ten įkūrė sukilėlių grupę, kuri 1956 metais jachta „Granma“ perplaukė Meksikos įlanką ir įplaukė į Kubą. Nesėkmingo išsilaipinimo metu praradęs didžiąją dalį savo grupės, Fidelis atsitraukė į salos pietryčiuose esančius Siera Maestros kalnus ir ten toliau telkė bendražygius.

Po trejų metų dešimtys tūkstančių žmonių išėjo į Havanos gatves švęsti F.Batistos žlugimo ir nors iš tolo pažvelgti į F.Castro, kurio vadovaujamas sukilėlių būrys 1959 metų sausio 8 dieną atvyko į sostinę.

JAV buvo tarp pirmųjų šalių, oficialiai pripažinusių F.Castro vyriausybę, nes patikėjo revoliucijos lyderio patikinimais, kad jis siekė atkurti demokratiją, o ne įvesti socializmą.

Radikalios reformos

Per kelis mėnesius F.Castro ėmėsi radikalių ekonominių reformų. Senosios valdžios atstovai buvo teisiami ir mažiausiai 582 iš jų per vėlesnius dvejus metus buvo sušaudyti. Nepriklausomi laikraščiai buvo uždaryti, o homoseksualūs žmonės ankstyvaisiais F.Castro valdymo metais buvo suvaryti į stovyklas, kurios turėjo juos „perauklėti“.

1964 metais F.Castro pripažino, kad šalyje yra 15 tūkst. polinių kalinių. Šimtai tūkstančių kubiečių, tarp jų – Fidelio dukra Alina ir jo jaunesnioji sesuo Juana (Chuana), pabėgo iš salos.

Vis dėlto milijonai žmonių Kuboje ir visoje Lotynų Amerikoje žavėjosi revoliucija ir laikė ją pavyzdžiu, kaip galima įveikti arogantiškuosius „jankius“. Daugelis salos gyventojų buvo patenkinti, kad iš žemvaldžių atimamas turtas, išvaromi amerikiečių gangsteriai ir uždaromi jų kazino.