Baltarusijos opozicijos kariškis: Kremliaus režimas vis labiau dairosi į branduolinį ginklą

Taip video laidai „ELTA zoomas“ remdamasis savo informacija tvirtino Baltarusijos opozicijos atstovas Valerijus Saskaščikas. Buvęs Baltarusijos kariuomenės oro desanto brigados vadas šiuo metu opozicijos lyderės Sviatlanos Cichanouskajos komandoje yra atsakingas už saugumo ir karinius reikalus. Taip jis aktyviai talkina Ukrainos karinėms pajėgoms ir ten kovojantiems baltarusiams.

„Turiu informacijos, kad rusai dabar aktyviai treniruojasi naudoti taktinius branduolinius ginklus. Bandydami užimti Ukrainos miestus dėl vieno rajono centro jie per pusę metų pakloja dešimtis tūkstančių savo karių. Na, bet tai nieko neduoda, vis tiek jie negauna miesto, jie gauna vietą, kur anksčiau buvo miestas, kur dabar tik griuvėsiai. O šiems griuvėsiams išminuoti prireiks daugybės metų.

Tai neturi jokios prasmės. Dabar Rusijos generalitetas rimtai svarsto galimybę, ar ne paprasčiau būtų smogti branduoliniu užtaisu, tada atlikti dezaktyvaciją, judėti toliau, ir viskas. Jie nepraras žmonių, o miestų ar taip, ar taip nebėra. Koks skirtumas, ar NATO nuspręs imtis atsakomųjų veiksmų? Suduoti atsakomąjį smūgį ar ne, o gal pradės siūlyti derybas, nuolaidžiauti, sutikti grįžti į 90-ųjų pradžios situaciją su kariniais blokais ir jėgų pasidalijimu Europoje“, – Eltai sakė V. Sakaščikas.

Kalbėdamas apie paties Baltarusijos režimo stabilumą jis neatmetė, kad šalies visuomenė vėl gali sukilti, nepaisant dabartinių masinių represijų ir Rusijos palaikymo Aliaksandrui Lukašenkai. V. Sakaščikas taip pat ragino Vakarus bei Lietuvą remti nuo režimo pabėgusią visuomenės dalį ir atmetė dalies lietuvių baimes, kad tie žmonės gali kelti pavojų Lietuvai bei jos istoriniam paveldui.

– Koks šiuo metu yra režimo stabilumas ir Baltarusijos visuomenės protesto potencialas? Kokia dabartinė situacija ir artimiausios perspektyvos? Ar apskritai sutinkate su tokia, gal net populiaria, nuomone, kad Baltarusijoje nieko neverta tikėtis, jei nebus pokyčių pačioje Rusijoje, Rusijos režime ir Rusijos visuomenėje, tai yra Baltarusija tvirtai susaistyta su Rusija ir viskas priklauso tik nuo to, kas vyks Rusijoje?

– Ne visai sutinku. Na, pirmiausia, dėl stabilumo. Taip, tikriausiai, A. Lukašenka ir jo aplinka labai norėtų, kad ši situacija būtų stabili. Bet iš tikrųjų nėra visiškai taip. Taip, A. Lukašenkai šiurkščia jėga pavyko nuslopinti masinius tautos protestus prieš rinkimus, kuriuos jis pralaimėjo 2020-aisiais. Tai, kad jis pralaimėjo rinkimus, buvo akivaizdu visiems, tai puikiai žino jis pats, tai žino visa baltarusių tauta.

Šiandien visi mąstantys žmonės Baltarusijoje supranta, kad A. Lukašenka negali pasiūlyti žmonėms jokios ateities.

Tačiau pasinaudodamas smurto monopoliu, A. Lukašenka privertė žmones paklusti. Žmonės niekada neatleis Lukašenkai už tai, kad jis pasityčiojo iš įstatymo, iš Konstitucijos ir demokratijos, o Lukašenka neatleis žmonėms už tai, kad žmonės jo nepriėmė, nepratęsė jo įgaliojimų, nebalsavo už jį ir atvirai jam į akis sakė – pasitrauk. Ir, žinoma, jis niekada to nepamirš, todėl Lukašenka keršys Baltarusijos žmonėms ir ateityje. Matome, kad represijos nesibaigia, daugybė politinių kalinių laikomi kalėjimuose siaubingomis sąlygomis, jau ne kartą matėme, kaip žmonės miršta įkalinimo vietose, nes sudarytos tokios sąlygos, kad žmonės negali išgyventi, ypač ligoti.

Todėl situacija labai įtempta. Ji labiau primena suspaustą spyruoklę, bet tikrai nėra stabili. Kiek Baltarusija susaistyta su Rusija? Manau, kad irgi nelabai tvirtai. Kadangi iš Baltarusijos masiškai, šimtais tūkstančių, išvyksta ekonomiškai aktyvūs piliečiai. Įvairiais skaičiavimais, nuo milijono iki pusantro milijono aktyviausių Baltarusijos piliečių jau išvyko iš šalies. Mūsų šaliai tai labai daug. Tai – kas ketvirtas darbingas baltarusis, o aš manau, kad išvažiuoja labiausiai išsilavinę, veikliausi, aktyviausi, ir tai jau rimta. Jie skundžiasi šalies ekonomika, kuri neklestėjo ir iki 2020-ųjų. Pas mus beveik nebeliko IT specialistų, kurie, mano duomenimis, sukurdavo 6 proc. BVP, jų nebėra šalyje. Ištisos pramonės šakos smunka, kadangi verslininkai išvyksta. Todėl šalies ekonomika darosi vis labiau priklausoma nuo rusų.

Nuo Rusijos irgi nepabėgsi, rusų karinės pajėgos ateina ir išeina, neklausiant A. Lukašenkos. Ir aš manau, kad 2022 metais, kai Rusijos smogiamoji grupuotė tranzitu perėjo per Baltarusiją ir įsiveržė į Ukrainą, Lukašenka negalėjo to paveikti ir kaip nors tam pasipriešinti ar sukliudyti. Todėl, žinoma, priklausomybės didelė. Na, Lukašenka nieko negali padaryti. Jei Putinas nebūtų jo palaikęs po rinkimų 2020-aisiais, jis būtų praradęs valdžią, todėl Lukašenka yra priverstas paklusti Kremliui.

Bet mes visi puikiai suprantame, kad visi sprendimai, kuriuos dabar priima Lukašenka, yra neteisėti, visi jo susitarimai su rusais neturi jokios juridinės galios, todėl, kai įvyks demokratiniai pokyčiai, mes, manau, gana paprastai paaiškinsime rusams, kad tai buvo verslo rizika investuoti neteisėtai valdomoje Baltarusijoje. Na, ko gero, jie praras viską, kas šiuo metu investuojama Baltarusijoje.

Baltarusių tauta nenori gyventi Rusijos sudėtyje. Baltarusijos piliečių, kurie norėtų gyventi Rusijos imperijoje, dalis yra gana maža. Ji tikrai neturi lemiamos reikšmės. Ir, jei bus surengti laisvi demokratiniai rinkimai, tai, žinoma, nugalės jėgos, kurios yra už europinę integraciją arba tiesiog už europinį šalies raidos kelią. Mano asmenine nuomone, Baltarusija turi siekti tapti savarankiška ir nepriklausoma šalimi, o ar ji jungsis prie kokių nors blokų, ar ne, turi nuspręsti baltarusių tauta. Esu įsitikinęs, kad baltarusių tauta gali padaryti savo šalį klestinčia, net ir savarankiškai.

– Bet kas būtų svarbiausias veiksnys, galintis paskatinti šiuos demokratinius pokyčius? Kiek suprantu, jūs netgi manote, kad tai gali įvykti dar iki vienokios ar kitokios karo Ukrainoje pabaigos arba Rusijos režimo žlugimo ar reikšmingo Rusijos režimo susilpnėjimo? Turite omenyje tokią galimybę? Jei taip, kas gali paleisti tą spyruoklę, apie kurią kalbate?

– Mes suvokiame A. Lukašenkos režimo žlugimo, taip pat V. Putino režimo žlugimo istorinę neišvengiamybę. Kas konkrečiai įvyks? Sunku prognozuoti. Jau per dvejus pastaruosius metus, kai vyksta karas, mes matėme keletą tokių trigerių. Prie situacijos sprendimo labiausiai buvo priartėta Jevgenijaus Prigožino „Wagner“ samdinių maišto atveju. Man atrodo, jog labiausiai tikėtina, kad tai bus tolesnis ekonominės padėties blogėjimas.

Manau, jog labiausiai tikėtinas scenarijus yra toks: šalyje blogės ekonominė situacija, smarkiai smuks žmonių gyvenimo lygis. Tai neišvengiama. Ir atitinkamai, tam tikrame etape, A. Lukašenka tiesiog nebeįstengs valdyti šalies. Šiandien visi mąstantys žmonės Baltarusijoje supranta, kad A. Lukašenka negali pasiūlyti žmonėms jokios ateities.

Visi jo pasiūlymai – dar dieną išstovėti, dar naktį išsilaikyti – yra tam, kad jis galėtų sėdėti soste dar vieną parą. Jokios ateities. Mes tampame vis labiau priklausomi, mūsų skolos vis didėja ir jokių prošvaisčių. Manau, kad tikrasis Lukašenkos reitingas dabar yra arti kritinio. Manau, kad jis svyruoja tarp 20–30 procentų. O jam toliau smunkant, A. Lukašenka tiesiog nebeįstengs valdyti šalies.

– Jūs užsiminėte apie tą visuomenės dalį, kuri turi didžiausias galimybes, didžiausią potencialą ir kuri masiškai palieka Baltarusiją. Esu tikras, kad jums yra žinoma, jog Lietuvoje vis garsiau diskutuojama apie, pavadinkime, slavų emigraciją, prorusišką emigraciją, ukrainiečių emigraciją ir baltarusių emigraciją. Ir ypač apie baltarusius.

Mūsų šalyje kai kas, netgi politikai, sako, kad jų čia per daug privažiavo, neįmanoma visų sukontroliuoti, kad čia turime įvairaus plauko atvykėlių, kurie galbūt tiesiogiai ir nėra režimo agentai, bet nėra ir ištikimi Lietuvai, Vakarams, kad jų srautą ne tai, kad reikėtų visiškai nutraukti, bet reikėtų primažinti, nes per daug jų čia įsileidome ir dėl to gali kilti problemų. Kokia jūsų nuomonė apie tokias diskusijas ir apskritai apie padėtį su baltarusių migracija, visų pirma, į Lietuvą?

– Na, aš neturiu jokios juridinės ar moralinės teisės smerkti Lietuvos valdžios sprendimus. Žinau, kad Lietuva ketina priimti mums nepalankų sprendimą – apriboti įvažiavimą į šalį. Iš šalies išsiunčia žmones, tarkime, tiesiog todėl, kad jie tarnavo Baltarusijos kariuomenėje. Man rodosi, kad tai yra labai abejotinas pagrindas manyti, kad toks žmogus kelia pavojų nacionaliniam Lietuvos saugumui. Mūsų šalyje egzistuoja visuotinė karinė prievolė ir visi sveiki vyrai yra tarnavę Baltarusijos kariuomenėje. Kodėl dėl to turi būti ribojamos jų teisės? Nelabai to suprantu.

Tačiau tuo pat metu pabrėžiu, kad neketinu prisiimti atsakomybės ir smerkti jūsų Vyriausybės veiksmų. Savaime suprantama, man yra ir liūdna, kad iš esmės humanitarinės katastrofos metu broliška kaimyninė šalis nesuteikia žmonėms prieglobsčio, o siunčia juos lauk, ypač turint omenyje, kad tokie žmonės iš karto patenka į A. Lukašenkos KGB tardymus. Tokių atvejų apstu. Pažįstu daug žmonių, kurie aktyviai dalyvavo protestuose po dvidešimtaisiais metais įvykusių rinkimų ir vėliau buvo deportuoti atgal į Baltarusiją. O šiandien savo šalyje jie turi didelių problemų.

Labai norėčiau, kad būtų rastas koks nors kompromisinis modelis, padėsiantis šito išvengti. Ir netgi, jeigu Lietuva, tarkime, baiminasi, kad šalyje yra per daug baltarusių ir jie gali iš tiesų daryti kažkokį poveikį situacijai – nors ir nesakau, kad taip gali būti, – žmonėms turėtų būti suteikta kokia nors galimybė rinktis, suteiktas kažkoks laikas, per kurį jie galėtų išvykti į kitą šalį, vietoje to, kad iš jų būtų atėminėjamos vizos, o jie patys būtų prievarta grąžinami į Baltarusijos KGB rankas.

Man atrodo, kad tai ne humaniška ir neatspindi šio laikmečio dvasios. Ir man atrodo, kad norint rasti visiems naudingą kompromisinį variantą, iš tiesų tereikia bendrauti, reikia kalbėtis. Mano nuomone, baltarusiai yra viena iš labiausiai įstatymus gerbiančių Europos ir viso pasaulio tautų ir esu tikras, kad teisės pažeidimo atvejų tarp baltarusių yra itin nedaug. Žinoma, paranojiškai tikėtis kažkokios grėsmės visada galima, bet esu tikras, kad Lietuvos specialiosios tarnybos yra visiškai pajėgios kontroliuoti padėtį. Tokia mano asmeninė nuomonė.

– Lietuvoje diskutuojama ir apie vadinamąjį litvinizmą – dalis visuomenės ir netgi politinio, kultūrinio ir karinio elito mano, kad net proeuropietiškai, provakarietiškai nusiteikusių baltarusių identitetas kelia grėsmę lietuvių identitetui, nes politinė baltarusių tauta nuo seno savo pamatais laiko ir Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę.

Dalis baltarusių išties teigia, kad Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė apskritai priklauso ne lietuviams, o baltarusiams, kad iš lietuvių joje tebuvo vadinamieji žmudzinai. Jūs juokiatės ir aš suprantu, kad ši problema jums galbūt visai ne problema, bet mūsuose pakankamai karštai ginčijamasi šia tema. Ką galite apie tai pasakyti?

– Ką galiu pasakyti? Man rodosi, italai yra kur kas emocionalesnė tauta nei baltarusiai. Jūs su manimi sutinkate?

– Gali būti!

– Kodėl gi niekas nesibaimina, kad jie ims atstatinėti didžiąją Romos imperiją? Kodėl niekas nebijo, kad graikai sumanys prikelti savo imperiją pagal Aleksandro Makedoniečio žygių ribas? Man rodosi, tai tiesiog juokinga.

Gyvename šiuolaikiniame pasaulyje. Turime pasauliniuose tarptautiniuose dokumentuose aiškiai nustatytas sienas. Iš tiesų baltarusiai yra neįtikėtinai įstatymus gerbianti tauta. Mūsų šalyje yra buvę masinių protestų – parodykite man, kokiuose dar kurioje nors pasaulio šalyje vykusiuose protestuose, kuriuose dalyvavo šimtai tūkstančių žmonių, po to gatvėse nebuvo jokių šiukšlių, nė vieno numesto butelio. Žmonės nusiaudavo sportbačius, kad pasilypėtų ant suoliuko, o jūs sakote, kad ims griauti sienas ir pasaulyje nusistovėjusią tvarką!

Galiu pasakyti, kad, būdamas baltarusiu aš esu dėkingas Lietuvai už tai, kad, pavyzdžiui, tuose kraštuose, kur kadaise gyveno etniniai baltarusiai, po šiai dienai išsaugoti visi mūsų istorijos paminklai, mūsų dvasia. Neaišku, ar viskas būtų taip pat, jeigu ši teritorija priklausytų Baltarusijai. Deja, matome, kad tas pats A. Lukašenka, faktiškai būdamas rusų pasaulio laidininku, naikina istorinę atmintį, naikina viską, pradedant mūsų gimtąja kalba. Ir nors nežinome, kaip viskas būtų kitokiu atveju, bet aš šia prasme jokio pagrindo nerimauti nematau. O jeigu kada turėsiu laiko, būčiau dėkingas už galimybę pabendrauti su mokslininkais, istorikais ir iš esmės pamėginti kažkaip suvienodinti lietuvių ir baltarusių požiūrį į mūsų istoriją. Bet tai tėra mūsų kalbos apie istoriją.

Kaip šiandien paaiškinsime žmonėms, pavyzdžiui, gyvenantiems Vilniuje ar Kaune, kad jie turi būti Baltarusijos sudėtyje? Ypač tokios Baltarusijos, kuri šiandien yra paversta į konclagerį. Apskritai, apie tai galima kalbėti, bet kam apie tai kalbėti? Na, egzistuoja istoriškai apibrėžtos sienos, jų būtina paisyti ir mes nieko normalaus nepasieksime, jei nepradėsi nuo to, kad reikia laikytis įstatymų – mes turime Baltarusijoje vėl atkurti teisinę valstybę. Turime pasiekti, kad būtų paisoma konstitucijos, gerbiamos pamatinės žmogaus teisės.

O svarbiausia, kad V. Putinui, labai tikėtina, apsvaigs galva nuo vadinamosios sėkmės ir, pamatęs NATO silpnumą, Vakarų silpnumą, jis, manau, norės išbandyti ir pačios NATO organizacijos atsparumą.

Duok dieve mums įvesti visišką tvarką ir pasirūpinti, kad ta teritorija, kuri šiandien yra pažymėta politiniuose pasaulio žemėlapiuose ir pripažinta visame pasaulyje vėl suklestėtų. Jeigu tarp Baltarusijos politikų atsiras koks nors karštagalvis, pradėsiantis raginti pažeisti tarptautiniuose dokumentuose nustatytas sienas, manau, Baltarusijai bus įvesta tarptautinių sankcijų, kuriomis niekas nesidžiaugs ir visiškai niekam to nereikia.

Tikiu, kad pakankamai greitai bus taip, kad tarp mūsų išnyks sienos, kad žmonės, kapitalas, paslaugos, prekės, pinigai galės laisvai judėti, kad galėsime normaliai užsiimti bendru verslu, o baltarusių vaikai važiuos studijuoti į Kauno universitetą arba atvirkščiai, ir iš to visiems bus naudos. Tai, kad kadaise buvo kažkokia mūsų istorija – nežinau, galbūt XIV a. – vienokia, XVIII a. – kitokia, na ir kas? Juk kadaise taip buvo. Taip buvo su Romos imperija, su kitomis šalimis – tai tėra pagrindas mokslinėms diskusijoms ir ne daugiau.

– Pabaigai, grįžkime į tikrovę, į tikrą pasaulį, kur vyksta karas. Jis vyksta Ukrainoje, tačiau, kaip buvo ne kartą minėta, jame dalyvauja ir Baltarusijos režimas. Sakykite, kaip smarkiai Baltarusijos režimas ir pati Baltarusija kaip šalis yra įtraukta į šį karą?

– Na, A. Lukašenka tikrai teikia pagalbą Rusijai. Baltarusijos teritorijoje yra dislokuoti rusų kariniai daliniai, kurie vykdo žvalgybą. Taip, iš Baltarusijos teritorijos jau beveik metus nevykdomi raketų, dronų, aviacijos antpuoliai. Pirmiau jų būdavo. Šiandien A. Lukašenka jokių tiesioginių veiksmų agresijai paremti nevykdo, bet mes puikiai suprantame...

– Kodėl?

– Aš manau, kad viskas čia labai paprasta. A. Lukašenka – gudrus žmogus, jis pamatė, kad Rusijai nepavyksta laimėti, kad karas greičiausiai baigsis ne taip, kaip kadaise tikėjosi V. Putinas, o tikslai, kurie buvo nustatyti šios operacijos pradžioje, nėra ir nebus pasiekti. Manau, kad A. Lukašenka svajoja pergyventi V. Putiną ir galbūt netgi per televizorių pažiūrėti, kaip šis teisiamas Hagoje. Ir jis suksis kaip įmanydamas, kad parodytų, jog jį privertė, niekas neprašė jo leidimo, kad jis nekaltas, kad nieko nedarė.

Per 30 A. Lukašenkos valdymo metų esu matęs daugybę jam sudėtingų situacijų ir, manau, jog jis tikisi, kad ir šį kartą jam pavyks išsisukti, todėl jam visiškai nenaudinga kartu su Rusija prisiimti bendrą atsakomybę.

– Ir apie Ukrainą. Jūs aktyviai padedate Ukrainos ginkluotųjų pajėgų 79-ajai brigadai. Ten, kiek yra viešai žinoma, yra ir baltarusių padalinys. Ši brigada pastaruoju metu gynė Marjinką. Ar galite pasakyti, kokia dabar padėtis šiame Marjinkos, 79-osios brigados, fronto ruože?

– Na, rusams pavyko mus išstumti Marjinkoje. Toli nenukeliavome ir vis dar esame ten. Laikome frontą. Padėtis nėra lengva kaip, turbūt, ir daugelyje fronto atkarpų. Deja, dėl Vakarų šalių karinės ir techninės pagalbos įšaldymo dabar jaučiamas didelis amunicijos badas, trūksta šaudmenų ir tai turi įtakos įvykių eigai. Mes matome, kad rusai, kurie dabar masiškai naudoja valdomąsias aviacines bombas ir kitokią galingą ginkluotę, aviaciją, artileriją, verčia Ukrainos kariuomenės dalinius kai kuriose atkarpose palikti savo pozicijas.

Ir, deja, nieko čia neįmanoma padaryti. Nėra prasmės išguldyti tūkstančius žmonių dėl kelių šimtų metrų. Nes pagrindinė užduotis – išsaugoti žmones. Jei žmonės liks gyvi, jei išliks gebanti kovoti kariuomenė, susigrąžinti teritoriją visada galima. Bus baisu, jei kariuomenė bus prarasta, todėl manau, kad visiškai tikslinga imtis veiksmų, kurių dabar imasi Ukrainos ginkluotųjų pajėgų vadovybė – iš visų jėgų saugoti žmones ir, jei reikia, atsitraukti, paruošti pozicijas gilumoje, aprūpinti jas ir pasitraukti į tas pozicijas. Taip, turime išlaikyti žemę, suprasdami, kad vėliau bus sunku ir skausminga ją susigrąžinti. Tačiau kartu svarbiausia yra žmonės.

Padėtis yra sunki ir, žinoma, norėčiau paraginti Europos politikus, jei kas nors iš jų girdi mano balsą, kad jie kuriam laikui sustabdytų santykių aiškinimąsi tarp skirtingų partijų, frakcijų, skirtingų politinių jėgų savo šalyse ir pagalvotų apie tai, kad, jei Ukraina bus palikta likimo valiai, viskas bus sunku.

O svarbiausia, kad V. Putinui, labai tikėtina, apsvaigs galva nuo vadinamosios sėkmės ir, pamatęs NATO silpnumą, Vakarų silpnumą, jis, manau, norės išbandyti ir pačios NATO organizacijos atsparumą. Ar jie įvykdys penktąjį sutarties punktą, ar ne, arba bandys paliesti, pavyzdžiui, Lietuvą, ir žiūrės, ar NATO ją užstos, ar ne. V. Putinui dabar baisiausia būtų užbaigti šį karą ir parodyti savo silpnumą. Nes tada iš fronto grįš šimtai tūkstančių žmonių su palaužta psichika, iš kurių pusė turės neregistruotų trofėjinių ginklų.

Ir prasidės šalyje įvairūs procesai, kurie sukels labai rimtų sukrėtimų. V. Putinui geriau dar ilgai, ilgai išlaikyti konfliktą karštojoje fazėje ir judėti pirmyn, įtikinėti savo liaudį, kad mes sutrypėme Ukrainą ir, žiūrėkit, mes ten dar kažką susigrąžinsime, Baltijos šalis sugrąžinsime į tėvynę, dar kažką padarysime, ko mums reikia, o ką NATO mums padarys? Jie nieko nepadarys, štai – ir sviedinių negalėjo perduoti Ukrainai, ir to negalėjo, ir ano. Aviacijos taip ir nedavė. Nesileiskite, kad jus toliau taip bandytų. Manau, kad toks variantas visai įmanomas.

Be to, turiu informacijos, kad rusai dabar aktyviai treniruojasi naudoti taktinius branduolinius ginklus. Bandydami užimti Ukrainos miestus dėl vieno rajono centro jie per pusę metų pakloja dešimtis tūkstančių savo karių. Na, bet tai nieko neduoda, vis tiek jie negauna miesto, jie gauna vietą, kur anksčiau buvo miestas, kur dabar tik griuvėsiai. O šiems griuvėsiams išminuoti prireiks daugybės metų.

Tai neturi jokios prasmės, ir dabar Rusijos generalitetas rimtai svarsto galimybę, ar ne paprasčiau būtų smogti branduoliniu užtaisu, tada atlikti dezaktyvaciją, judėti toliau, ir viskas. Jie nepraras žmonių, o miestų ar taip, ar taip nebėra. Koks skirtumas, ar NATO nuspręs imtis atsakomųjų veiksmų? Suduoti atsakomąjį smūgį ar ne, o gal pradės siūlyti derybas, nuolaidžiauti, sutikti grįžti į 90-ųjų pradžios situaciją su kariniais blokais ir jėgų pasidalijimu Europoje. Nežinau, kaip bus iš tikrųjų. Deja, jau ne kartą matėme, kad Europos politikams trūksta tvirtumo, principingumo ir noro ginti savo vertybes. Bet, reikia pripažinti, tai matome nuolat.

– Visi sutinka, kad šie mėnesiai fronte, jei kalbame apie rytinį frontą, yra patys kritiškiausi. Rusams dabar svarbu išnaudoti šį galimybių langą, kai jie, galima sakyti, yra perėmę iniciatyvą. Ukrainos gynyba susilpnėjo dėl karinės pagalbos iš Vakarų trūkumo, ir rusams svarbu nemažinti tempo, jei įmanoma, jį netgi dar padidinti, tiesa? Kaip vertinate jų potencialą, kiek jie dar gali tokiu tempu deginti mėsą ir geležį?

– Deja, matome, kad sankcijos neveikia. Rusai visu pajėgumu paleido savo karinį pramoninį kompleksą, aktyviai perka iš Europos ir Amerikos raketų bei kitų ginklų komponentus, jie gauna pagalbą iš kitų šalių, parduoda savo angliavandenilius į daugybę šalių, uždirbdami beveik 2 mlrd. dolerių per dieną, ir šie pinigai naudojami karui. Ir jei Vakarai nepradės laikytis principingo požiūrio, tai gali nutikti visko. Žmonių Rusijoje daug, jų niekas neskaičiuoja. V. Putinas žuvusių kariškių motinoms atvirai į akis sako, na, taigi džiaukitės, kad jis žuvo kare kaip didvyris, jį gi vis tiek arba automobilis partrenktų arba jis mirtų nuo degtinės, o dabar – didvyris ir viskas ten gerai, gavote už jį išmoką.

Ir rusai tai praryja, o norinčiųjų kariauti vis dar yra pakankamai daug. Mes tai puikiai matome. Nuskurdusiuose Rusijos regionuose, kur neįmanoma rasti normalaus darbo, žmogus, pasirašęs kontraktą su ginkluotosiomis pajėgomis, vienu ypu gauna pinigus, kuriuos namuose galėtų uždirbti tik per keletą metų.

Taip jis išsprendžia visas savo problemas, todėl žmonės eis, pasikliaudami rusišku „o gal“, kad ten kas nors gal ir žus, bet jis gal nežus, ir eis jie į kariuomenę, o imperinė, rusiška ideologija pakurstys norą nubausti „pribaltus“ už tai, kad išdrįso palikti imperiją, nubausti baltarusius, nubausti ukrainiečius, nubausti lenkus, nubausti visus aplinkui ir priversti visus gyventi blogiau nei rusai. Juk rusų netrikdo tai, kad jie eina į tualetą gatvėje. Juos trikdo tai, kad europietis turi tualetą savo bute, ir tai yra blogai, tai neleidžia jam ramiai miegoti. Štai kodėl viską Europoje reikia sunaikinti, sugriauti.