Ne kartą rašiau apie didžiausią Lietuvos lenkų problemą – lietuvių kalbos nemokėjimą. Jos pagrindinė priežastis – mokydamiesi Lietuvos mokyklose lenkai išmoksta lietuvių kalbą anaiptol ne vidurinės mokyklos lygiu, bet kur kas silpnesniu, galbūt lietuviškos mokyklos aštuonių klasių lygiu. Vaizdžiai kalbant, tarsi kokioje nors atsilikėlių mokykloje.

Kad tai nenormali padėtis, aišku visiems. Deja, tik ne Lietuvos lenkų veikėjams. Su geresniu lietuvių kalbos mokymu, iš esmės su lietuvių kalba, jie kariauja ne tik Lietuvoje, bet ir Europos Parlamente, Europos Tarybos parlamentinėje asamblėjoje, o praeitų metų pradžioje išplaukė net ir į pasaulinę erdvę. Europoje ir Amerikoje buvo platinama peticija, pavadinta „Lenkų mokykloms Lietuvoje ginti“ (lenk. – „W obronie polskich szkół na Litwie“).

Prie jos kaip priedas pridėtas trijų puslapių „Atviras laiškas lenkų mokykloms Lietuvoje ginti“, adresuotas Lietuvos ir Lenkijos aukščiausiems pareigūnams, tarsi jie kartu būtų atsakingi už švietimo padėtį Lietuvoje.

Neįtikima, bet Lenkija paklausė šio raginimo ir privertė Lietuvos švietimo viceministrą kartu su jo Lenkijos kolega praeitą rudenį imtis peržiūrėti Lietuvos švietimo įstatymą. Lietuvos garbei reikia pasakyti, kad ji nenusileido jokių tarptautinių santykių normų neatitinkančiam Lenkijos reikalavimui keisti mūsų įstatymus.

Beje, derybos su Lenkija ar Lietuvos lenkų veikėjais, aišku, yra bevaisės. Lietuvos lenkų lyderis Valdemaras Tomaševskis, o jo klausoma ir Varšuvoje, pasakė, kad Lietuvos lenkai jokiomis sąlygomis nesutiks su lietuvių kalbos egzamino suvienodinimu nei po kelerių, nei po keliolikos metų, vadinasi, niekada. Kadangi jo partijoje jokių prieštaravimų nebūna, o lenkų mokyklų vadovai yra karščiausi šios partijos rėmėjai, tokių derybų baigtis visiškai aiški. Todėl tvirta Lietuvos pozicija – vienintelė išeitis.

Bet gal tos lietuvių kalbos Lietuvos lenkams tiesiog nereikia? Deja, Lietuvos lenkams tai būtų visiška socialinė katastrofa. Nemokėdami valstybinės kalbos Lietuvos lenkai patys sau užkerta visus karjeros kelius ir apskritai atsiduria gyvenimo nuošalėje. Tai įrodė dar 2006 m. atliktas nedarbo tyrimas. Aiškindami savo nedarbo priežastis Lietuvos bedarbiai lenkai kaip pagrindinę nurodė silpną lietuvių kalbos mokėjimą. Ši priežastis trukdo įgyti specialybę, tęsti mokslus, įgyti aukštesnę kvalifikaciją.

Lietuvos lenkų veikėjai aiškino, kad tai buvo tendencingas tyrimas, nes bedarbiai ne tas kontingentas, kuriuo reikėtų remtis. Suprask, reikėtų apklausti dirbančius žmones, jie tai tikrai moka lietuviškai. Deja, šis blefas irgi sprogo. Neseniai paaiškėjo, kad „Lietuvos geležinkeliuose“, – didesnio pavojaus transporto bendrovėje, – dirbantys lenkai ir rusai nemoka lietuviškai. Bendrovės teigimu, nevalstybine kalba darbo metu bendravę specialistai galėjo sukelti grėsmę saugiam traukinių eismui.

Jei komandos geležinkeliuose, pvz., važiuoti pirmyn ar atgal, prisijungti ar atjungti vagonus, krautis konteinerius, trąšas ar automobilius, bus duodamos įvairiomis kalbomis ir geležinkelininkai vieni kitų nesupras, avarijos bus neišvengiamos. Anot „Lietuvos geležinkelių“ atstovo, valstybinę kalbą vartoti atliekant tarnybines pareigas reikia tam, kad „vienas kitam perduodama informacija GSM-R radijo ryšiu būtų tiksliai suprasta, teisingai vykdomi nurodymai ir nebūtų sukeliama grėsmė saugiam traukinių eismui ir žmonių gyvybei“.

Atrodytų, viskas aišku. Skraidančių į užsienį lėktuvų pilotai, plaukiojančių tarptautiniuose vandenyse laivų kapitonai, ką ir kalbėti apie diplomatus, privalo mokėti anglų kalbą. Jeigu jos nemoka, jie nepriimami į darbą. Ir niekas dėl to nesipiktina, nes supranta, kad be anglų kalbos jie negalės tinkamai atlikti savo darbo.

Tačiau europarlamentaras V.Tomaševskis baisiai užpyko, kad „Lietuvos geležinkelių“ darbuotojai, nemokantys valstybinės kalbos, buvo nubausti (nors tik simboliškai). Jis kreipėsi į du Lietuvos ministrus ir jiems aiškino, kad „toks “Lietuvos geležinkelių„ vadovybės elgesys yra skandalingas, nes pažeidžia Lietuvos Konstituciją (29 str. Žmogaus teisių negalima varžyti ir teikti jam privilegijų dėl jo lyties, rasės, tautybės, kalbos, kilmės, socialinės padėties, tikėjimo, įsitikinimų ar pažiūrų pagrindu.) ir kitus tarptautinius mūsų šalies įsipareigojimus, pirmiausia Europos Tarybos tautinių mažumų apsaugos rėminę konvenciją. “Lietuvos geležinkelių„ taisyklės, leidžiančios sumažinti atlyginimą už gimtosios kalbos, o ne valstybinės vartojimą <...> yra diskriminacinės ir neteisėtos, <...> taisyklės diskredituoja mūsų šalį tarptautinėje arenoje“. Komentarų šiai abrakadabrai turbūt nereikia.

Lietuvoje įsikūręs toks Europos žmogaus teisių fondas (www.efhr.eu), kurio specializacija – pilti purvą ant Lietuvos ir rašyti skundus Europos institucijoms dėl lenkų gyvenimo „pragaro“ Lietuvoje. Pasigriebęs „Lietuvos geležinkelių“ istoriją fondas pasisiūlė „nukentėjusiesiems“ dėl lietuvių kalbos nemokėjimo „nemokamą teisinę pagalbą siekiant atgauti prarastas pinigines lėšas ir kompensacijas“. Taip pat dar pafilosofavo: „Gebėjimas vartoti kitas kalbas yra kiekvieno darbuotojo privalumas. Demokratinėse valstybėse tas gebėjimas yra pagrindas premijai skirti, Lietuvoje, deja, – bausmei.“

Na, čia jau reikia pamesti protą, aiškinant, kad kitų kalbų mokėjimas gali kompensuoti pareigų neatlikimą. Įsivaizduokime, kad Lenkijoje koks nors geležinkelininkas nemoka lenkiškai, tik lietuviškai ar, tarkim, žydiškai. Net nebūtų kalbos apie jo priėmimą į darbą geležinkelių bendrovėje. Lygiai tas pat būtų ir bet kurioje kitoje Europos ir pasaulio šalyje, nemokant tos šalies valstybinės ar tarptautiniams santykiams reikalingos kalbos.

O dabar įdomesni dalykai. Fondo interneto portale įdėta Gdansko universiteto asistento Tomaszo Snarskio peticija, kurioje rašoma: „iš man prieinamos spaudos informacijos darosi aišku, kad siūlomos [Švietimo] įstatymo pataisos gali privesti iki lenkų švietimo įstaigų likvidavimo [Lietuvoje]“. Jokio šios išvados pagrindimo nėra, jokių „prieinamos“ spaudos nuorodų, faktų ir skaičių, tiesiog imkite ir tikėkite.

Negana to, tas įtartinas fondas savo skaitytojams siūlo pasirašyti pritarimą tai T.Snarskio peticijai, o kad nereikėtų daug galvoti, pateikiamas net to pritarimo tekstas. Jame rašoma: „Patvirtinu lenkų diskriminaciją Lietuvoje... lenkus baudžia už rašymą ir net kalbėjimą lenkiškai... dažnai tampame nacionalistinių atakų adresatais, jaučiamės persekiojami ir įbauginti. Švietimo įstatymo pataisos smarkiai apriboja kalbos ir kultūros paveldo kultivavimą ir veda į priverstinę asimiliaciją. Mano manymu, Lietuva laužo žmogaus teises tautinių mažumų apsaugos srityje.“

Štai taip. Europos žmogaus teisių fondas pasinaudojo vaikiška Gdansko asistento peticija ir jau „pritariančių“ Lietuvos lenkų vardu trenkė iš visų pabūklų su visais jame surašytais lenkų bauginimais, diskriminacijomis ir asimiliacijomis. Matyt, jei kas nors pasiskųstų tam fondui, tarkim, dėl pernelyg šiltos žiemos Vilniaus krašte, tas fondas turbūt irgi čia surastų lietuvių kaltę... Žodžiu, Europos žmogaus teisių fondas tapo agresyviausių Lietuvos lenkų veikėjų tribūna.

Nuolatiniai Lietuvos lenkų verkšlenimai jau peržengė sveiko proto ribas. Pavyzdžiui, Seimo narys lenkas Jaroslavas Narkevičius pernai tvirtino, kad Lietuvoje neliko lenkų mokyklų. Bet tuomet darosi neaišku, kokias mokyklas jis dar gina? Kita Lietuvos lenkų veikėja Renata Cytacka įsitikinusi, kad įvedus vienodą lietuvių kalbos mokymo programą nuo pirmos klasės, lenkiškų mokyklų esą irgi neliks, jos taps lietuviškomis. Tai kaip čia yra: dabar numatytas dvejų metų pereinamasis laikotarpis, lenkų manymu, yra per trumpas, o 12 metų per ilgas? Neaišku tuomet, ko tie lenkai iš viso nori.

Analitikai pastebi ir rimtesnių problemų. Į lenkiškas mokyklas eina tik pusė lenkų vaikų, kita pusė renkasi lietuviškas (anksčiau rinkdavosi rusiškas). 2001 m. lenkų mokyklas lankė 22 tūkst. vaikų, o 2011 m. tik 13 tūkst. Pagal Estijos Tartu universiteto mokslininkų tyrimą tik pusė Lietuvos lenkų namuose kalba lenkiškai (aišku, kad neliteratūrine kalba...). Išėję į viešumą, lenkų kalbą vartoja tik 21 proc. lenkų, tik 12 proc. lenkų skaito lenkiškus laikraščius, lenkišką televiziją žiūri 8,5 proc. Lietuvos lenkų.

Tokia štai Lietuvos lenkų gyvenimo realybė. Visiems turbūt aišku, kad Lietuvos valdžia negali priversti lenkų skaityti lenkiškus laikraščius. Bet nesidomėdami nei lenkų bendruomenės, tuo labiau Lenkijos reikalais, nei Lietuvos gyvenimu – dėl kalbos barjero ir kalamos nuostatos apie lietuvius agresorius – lenkai patenka tarsi į niekieno žemę.

Tai labai pavojinga. Vienintelė išeitis Lietuvos lenkams: puikiai išmokti lietuvių kalbą ir įsilieti į bendrą valstybės gyvenimo tėkmę, žinoma, nereikia pamesti savo spalvingo kultūrinio identiteto. Jam plėtotis nėra jokių kliūčių. Deja, tokio Lietuvos lenkų gyvenimo Europos žmogaus teisių fondas bijo kaip velnias kryžiaus. Jo duona – konfliktai, kurių neradęs gyvenime šis fondas pasirengęs juos iškasti nors iš žemės. Todėl jį geriau tiktų vadinti ne žmogaus teisių fondu, bet tautinių konfliktų rengimo centru. Tokių paslaugų Lietuvai tikrai nereikia.