Latviai įrodė – nieko nėra svarbiau, nei gimtoji kalba. Su tuo brolius baltus dera nuoširdžiai pasveikinti.

Referendumas Latvijoje – istorinis. Abejingų nebuvo. Tradiciškai šurmuliuojančiose Rygos gatvėse švilpė automobiliai su Latvijos vėliavomis, žmonės dainavo latviškas dainas. Tvyrojo vienybės jausmas, į kurį teko žvelgti su baltu pavydu.

Tiesa, mes problemų dėl tautinių mažumų neturime. Bent jau tokių rimtų, kaip latviai. Tačiau iššūkis subūrė latvius į tautinį branduolį, ko Lietuvoje seniai nesugebama padaryti nuolat žarstomais patriotiniais šūkiais.

Įdomu ir tai, kad niekas Latvijoje net referendumo, kuris galėjo sužaloti Latvijos valstybingumo šaknis, dieną neminėjo blogu žodžiu vietos rusakalbių. Taip, jų Latvijoje gyvena daug, jų pažiūros ne visuomet atspindi lojalumą Latvijai. Šaliai, kuri jiems ir jų vaikams suteikė namus, išsilavinimą, saugumo jausmą.

Keiksnojo latviai veikiau vietos politikus, kurie naudojasi šia jautria visuomenei tema savanaudiškiems tikslams.

Visgi neturi pagrindo keiksnoti latvių ir rusakalbiai. Niekas jų teisių nepažeidė. Priešingai, visuomenė Latvijoje – be galo tolerantiška. Ir tie, kas visuomenei nori priklausyti, jai priklauso. Nesvarbu, kur gimei, kur augai ir kuo užsiimi. Išlaikai kalbos egzaminą, gauni pilietybę, deklaruoji ištikimybę.

Šių pamatinių sąlygų laikosi ne viena valstybė. Latvija – ne išimtis. Kadangi ši šalis vadinasi Latvija, joje kalbama latviškai. Jei ji vadintųsi Rusija, čia būtų kalbama rusiškai. Jei Didžioji Britanija – angliškai, jei Lietuva – lietuviškai.

Šiuo atveju mūsų nuolatiniai ginčai su kai kuriais Šalčininkų rajono gyventojais turi būti grįsti tokiais pat principais, kokiais savo kalbos svarbą kiekvienam šalies piliečiui grindžia Latvijos vadovai.

Nėra išimčių. Tiek Lietuva, tiek Latvija, o ir Lenkija – monoetninės valstybės. Būtų gerai, jei lietuvių ar latvių Žemėje būtų kelios dešimtys milijonų. Deja, taip nėra, todėl kalbos, kultūros, papročių išsaugojimas – egzistencinis klausimas mums.

Net Ukrainoje dvikalbystė – jautri problema, į kurią žvelgiama atsargiai. Juk jei latvių kalba turėtų dalytis vietą su rusų, kas lauktų Ukrainos?

Ar keisis Rusijos politika Latvijos atžvilgiu? Žinoma, triukšmingų rusų valdžios elito pasisakymų nestigs. Juk rinkimai – ant nosies. Reikia visuomenei priminti, kaip ginamos rusakalbių, kurie net nėra Rusijos piliečiai, teisės užsienyje, ir kartu padėti pamiršti, kaip neginamos pačių Rusijos piliečių teisės Rusijoje.

Bet latviai Kremliaus elitui pasiuntė aiškų signalą: jei norite – bendradarbiausime, tačiau Latvijos valstybingumo pamatų niekas negriaus. Nes kalba – tai ne derybų objektas. Kaip, beje, ir nepriklausomybė.

Labai tikėtina, kad į latvių žinią Rusijos elitas reaguos susitaikydamas su tuo. Tiesa, pastabų Latvijai dėl neva diskriminuojamos rusų mažumos bus. Kaip ir mums, lietuviams, iš lenkų. Tačiau vienos patarlės sakoma – „duok kai kam kelią“.

Mums, lietuviams, derėtų nepamiršti, kad latviai – mūsų broliai. Todėl mūsų Nepriklausomybės šventėje dažniau norėtųsi matyti ir Latvijos vadovus. Kad kaskart vasario 16-ąją nediskutuotume apie Šalčininkų krašto problemas.

Galėtume ir ne diplomatinėmis frazėmis išreikšti latviams paramą, supratimą, pagalbą. Galų gale, turėtume imti ir išspręsti įvairius politinius nesutarimus, užmegzti tvirtą bendradarbiavimo dialogą.

Pabaigoje sveikiname latvius su puikiai išlaikytu patriotiškumo egzaminu. Tokio pat egzamino rezultato, tikimės, vieną dieną palinkėsime ir baltarusiams – ne broliams, tačiau artimiesiems.