Žvilgsnis

Redakcijos skiltis

Lietuvos moterys ne kartą yra patyrusios šypseną keliančią situaciją, kai kokios nors šalies pasienio tarnybos pareigūnas, patyrinėjęs lietuvišką pasą, ima ir paklausia: "Girdėjau, kad jūsų, lietuvių, kažkokios įdomios pavardės, pagal jas galima suprasti, ar moteris ištekėjusi. Sakykite, kaip tai atskirti?"

Šia lietuviška ypatybe domisi nemažai užsieniečių. Paskaitas apie mūsų pavardžių keistenybes jiems pasakojusios moterys liudija, kad nors auditorija dažniausiai būdavo išprususi ir ne vienos lyties, nė sykio neteko girdėti užuojautos žodžių, jog lietuvės negali nuslėpti savo šeiminės padėties. Atvirkščiai: kaipmat būdavo prisiminti islandai ar slavai, kurių pavardės išduoda bent lytį, ir konstatuota: kokia savita ta lietuvių kalba.

Kurgi nebus savita... Aiškinimas apie pavardes paprastai tapdavo pretekstu pasigirti, kad mūsiškė kalba seniausia gyvoji, kad, anot Gintaro Beresnevičiaus, lotynų kalbai yra net ne sesuo, o teta; kad panaši į sanskritą, gal dėl to labai sunki. Lietuvos garsinimo misiją vainikuodavo prašymai pasakyti ką nors lietuviškai ir vieningas klausytojų linkčiojimas: "Skamba labai gražiai, bet nesuprantu nė skiemens."

Gal dėl tokios patirties naujausia diskusija apie lietuvių moterų pavardes taip primena Barry Levinson filmą "Uodega vizgina šunį". Gelbėdamas naujos kadencijos siekusio JAV prezidento reitingus, viešųjų ryšių specialistas "suorganizavo" karą Albanijoje, televizijos reportažais iš jo sotino tautą ir taip atitraukė dėmesį nuo sensacingos istorijos apie prezidento seksualinį nusikaltimą. Sulaikiusi kvapą tauta sekė menamo karo vaizdus ir nebekreipė dėmesio į žinią apie tikrą valstybės vadovo nusikaltimą.

Debatus dėl moterų teisės vietoj "-ienių", "-ūčių", "-aičių" vadintis tiesiog "-ėmis" sukėlė ne juodųjų technologijų meistrai, o kalbos mylėtojai. Tačiau dėl to užvirusi audra labai jau panaši į tą karą Albanijoje. Į Seimą kreipęsi mokslo, kultūros ir visuomenės veikėjai pareikalavo atšaukti 2003-iaisiais Valstybinės lietuvių kalbos komisijos (VLKK) priimtą nutarimą, leidusį moterims pasirinkti, kokią pavardę rašyti dokumentuose. Savo argumentus jie gina labai atkakliai – lyg minėtas 2003-iųjų VLKK nutarimas būtų tolygus sprendimui legalizuoti prostituciją ar bent jau tapęs akstinu pradėti amoralų gyvenimą. Nieko panašaus, atsakė jiems ištikima savo vyro žmona Natalija Zvonkė, visų nuostabai šįkart priminusi ne Mia, o kunigaikščius. VLKK atstovai nurodė dar didesnius autoritetus – bendrinės kalbos tėvą Joną Jablonskį, kuriam galūnė "-ė" asocijavosi pirmiausia su moters amžiumi, o ne su gyvenimo būdu, ir lygių galimybių kontrolierės instituciją, kuri, prašoma "dalies visuomenės", ir inicijavo šią pavardžių "revoliuciją".

Diskusija – pačiame įkarštyje ir bent kol kas nematyti ženklų, jog bus pasiektas kompromisas. Vienai kuriai nors pusei, matyt, teks pripažinti pralaimėjimą. Prie pastarųjų prisijungs ir visos moterys – "-ūtės, "-ienės", ir tiesiog "-ės". Kodėl? Dėl tos pačios priežasties, dėl kurios B.Levinson sukėlė karą Albanijoje. Juk moterys Lietuvoje vis dar uždirba mažiau nei vyrai, jų daugiau ne tik tarp aukštųjų mokyklų studentų, bet ir tarp bedarbių, joms daug sunkiau kopti karjeros laiptais. Šios tendencijos nepasikeitė net ir po 2003-iųjų, kai joms buvo leista pasirinkti pavardę pagal savo skonį.