Visų šalių proletarai, skirstykitės!

Tiesa, revoliucijos sukakties proga Rusijoje buvo laikytasi itin santūriai, o Europos Parlamento plenarinės sesijos metu vykusioje diskusijoje parlamentarai netgi sugebėjo iškontempliuoti tezę, jog bolševizmo ideologijai ne tik negalima leisti atgimti, bet ir jos likučius privalu išrauti su šaknimis. Vienas būdų, kuriuo bus siekiama tai padaryti, – bolševizmo ir nacizmo nusikaltimų sugretinimas.

Olandijos politikas ir diplomatas Fransas Timmermansas (1961) diskusijų metu išskyrė Holodomorą, 1932–1933 m. badą Ukrainoje, nusinešusį milijonus gyvybių, taip siekdamas sugretinti visų totalitarinių režimų aukas. Tai – sveikintina iniciatyva, kuriai pasaulis jau seniai subrendo. Labai svarbu, kad žmonija sužinotų apie žiaurią komunizmo prigimtį ir jo įvykdytus nusikaltimus tautoms ir konkretiems individams.

Vis dėlto svarbu suvokti, kad komunizmo ir nacizmo gretinimas per jų nusikaltimų prizmę nėra pats geriausias ir tikslingiausias metodas, siekiant išmesti šią ideologiją į istorijos sąvartyną.

Kitaip tariant, tai sumažina skausmą, karščiavimą ir kitus simptomus, bet nepašalina pačios ligos iš organizmo. O tai padaryti yra labai svarbu, mat, neįsigilindami į ligos priežastis, mes paliekame erdvę demagogijai ir kitoms emocinėms manipuliacijoms. Tuo informaciniame terorizme naudojasi mūsų priešai, skleisdami mitus, jog ES yra tas pats kas SSRS, o NATO sąjungininkų pajėgos mūsų šalyje – tas pats, kas sovietų okupacija.

Vienintelis klausimas, ar tai pavyks? Sunku ir nusakyti, kaip marksizmas per 170 metų įsigėrė į Vakarų visuomenę ir įvairias jos sritis. Marksizmas nėra vien bolševizmas, stalinizmas, teroras, okupacija, trėmimai, gulagas, vangioji šizofrenija, prekių deficitas, lygesnis už lygius nomenklatūrinis elitas, NKVD ir KGB, kolūkiai, planavimo planavimas, individualizmo trynimas, sąžiningo darbo ir verslo kultūros naikinimas, dėl sugriautų kolūkių verkiantys bėdžiai, nepagarba privačiai nuosavybei ir kitos mūsų regiono realijos. Tai – gerokai daugiau.

Tai ir įprotis normalią laisvosios rinkos ekonomiką vadinti "kapitalizmu", kai jokio kapitalizmo nėra, yra tik normali laisvosios rinkos ekonomika, kuri yra natūrali kaip oras, ugnis ir vanduo. Tai ir nepagarba intelektinei nuosavybei, pasireiškianti kibernetiniu piratavimu. Tai ir vieno esminio pokyčio, po kurio gyvensime visi ilgai ir laimingai, laukimas. Tai ir tolerancija dėl tolerancijos (politinis korektiškumas), neleidžianti pažvelgti bjauriai realybei į akis, priimti gyvenimo metamų iššūkių ir eiti visai žmonijai į priekį. Tai ir siekis visuomenę ir jos narius suskirstyti į rūšis, vienas jų pastatant į aukų, o kitas – į skriaudikų vaidmenis. Tai ir sąmokslo teorijos apie masonus, kurie viską valdo ir viską kontroliuoja jau kelis tūkstančius metų. Tai ir lunatikų kliedesiai apie skiepuose esančias abortų ir beždžionių liekanas. Tai ir kalbos apie tai, jog Kalėdas sugalvojo "korporacijos", kad galėtų parduoti dar daugiau prekių ir apskritai viskas šiais laikais taip "susvetimėję", "materialu", "komerciška" ir "nedvasinga".

Marksizmo formų daug ir kai kurios jų egzistavo net iki "Komunistų partijos manifesto". Štai visiems gerai pažįstamas graikų mitologijos herojus Prometėjas dažnai pristatomas didvyrio, mylėjusio žmones ir dėl jų pavogusio ugnį iš dievų, amplua. Tačiau įsigilinus į istoriją tampa aišku, jog retas senųjų graikų intelektualas mylėjo paprastus žmones. Dažnas jų mylėjo ir savo kūryba šlovino tik ypatinguosius – didvyrius, dievus, įvairius groteskiškus veikėjus, kurie neretai elgdavosi ekscentriškai ir gyvendavo įdomius gyvenimus.

Tai veda prie suvokimo, jog Prometėjas to meto graikams buvo labiau neigiamas personažas nei teigiamas ir jo poelgį metus iššūkį dievams reikėtų vertinti kaip amoralų arba bent jau neskoningą, t.y. iš esmės marksistišką.

Marksizmui būdingų bruožų galima rasti krikščionybėje, islame bei kitose religijose, taip pat kai kurių Renesanso ir Apšvietos autorių idėjose. XIX a. paskelbti K.Marxo veikalai sutelkė ir iškristalizavo šias po pasaulį klajojusias idėjas į vieną ydingą visumą, kuri per 170 savo egzistavimo metų patyrė įvairių transformacijų, keitė pavidalą ir skverbėsi į žmonijos organizmą, skelbdama tariamos utopijos gimimą nuo XIX a. anarchistų ir bolševikų iki Frankfurto mokyklos, postmodernizmo ir LSD vizijose skraidančių gėlių vaikų bei barzdotųjų kavinėse sėdinčių hipsterių.

Kad ir kiek kartų nukirsi hidrai galvą, ši atauga. Net ir po 170 metų marksizmo virusas vis dar gajus visame pasaulyje ir jis vis dar geba suvedžioti jaunus, bręstančius ir idealistiškai nusiteikusius, savęs ieškančius protus. Ir jų niekaip neįtikinsi faktais, jog štai, nepaisant kilnių idealų, komunizmas nužudė milijonus žmonių. Reikėtų daryti kitaip, reikėtų smogti iš pagrindų. Reikia pagaliau pradėti atvirai kalbėti, kad komunizmas yra be galo bloga, ydų kupina ir šlykšti ideologija, kurios visos idėjos, prisidengiančios kova už silpnuosius, veda žmoniją į aklagatvį ir iš esmės neturi ko jai pasiūlyti.

Svarbu suvokti, kad neapykanta privačiai nuosavybei yra amorali bei, kaip ir kitos komunizmo idėjos, prieštarauja žmogaus prigimčiai. Ir tai nėra tik išankstinis nusistatymas – visa tai buvo įrodyta praktiškai SSRS egzistavimo metu ir vis dar įrodinėjama Kinijoje, Šiaurės Korėjoje, Kuboje ir Baltarusijoje.

Kita vertus, paskelbti kairiųjų ideologinio genocido irgi nereikėtų. Žmonės yra skirtingi, kaip ir jų interesai, o kas nors turi atstovauti ir patiems pažeidžiamiausiems.