Šviesuliai vasario danguje

Išgiedrėjus padangei, naktį itin ryškiai sužėri dangaus šviesuliai. Šių metų vasaris labai palankus planetų stebėjimams.

Dangaus skliautas dabar tamsus, nes mėnulis sudilęs, o jame visą naktį karaliauja labai aukštai iškilęs Jupiteris. Planetos šviesis dabar didžiausias, astronomų matavimo vienetais – minus 2,6. Jupiteris spindi ties Vėžio ir Liūto žvaigždynų riba.

Vakaro žaroje dar įspūdingiau Žuvų žvaigždyne atrodo Venera – Vakarinė. Vasario 21 dienos vakare matysime ją prasilenkiant su Marsu. Šias planetas skirs tik pusės laipsnio kampinis nuotolis. Tačiau šviesiu jos dabar labai skirtingos: šalia rausvo ir gana blyškaus Marso švytės per šimtą kartų ryškesnė gelsvai balta Vakarinė. Jos šviesis – minus 4,0. Šią porą papuoš virš jų aukščiau devyniais laipsniais sužvilgęs jauno mėnulio pjautuviukas – neomenija. Gražus ir retas šviesulių derinys!

Vienoje Liudviko Rėzos XIX a. pradžioje užrašytoje dainoje minima dangaus skliaute pasiklydusi avelė, tarmiškai „avatė“. Galima spėti, kad tai poetiškas Vakarinės įvaizdis. Ir pirmojoje mūsų krašte 1633 m. Alberto Dyblinskio parašytoje astronomijos knygelėje yra įdėtas liaudiškas tikėjimas apie mėnulio ganomas aveles – planetas.

Taigi turime prielaidų 2015-uosius ir mes vadinti Avelės metais... O tas įvardas – iš rytiečių kalendoriaus. Mat Rytų Azijos šalyse naujieji metai prasideda Pavasario švente, kurios data nustatoma pagal antrąją mėnulio jaunatį po saulėgrįžos.

Šiemet tai vasario 19 diena, nuo jos ir prasidės Avelės arba Ožkos metai. Kasdienis gyvenimas Azijos šalyse dabar vyksta pagal europietiškąjį Grigaliaus kalendorių, tačiau tradicinių švenčių datos bei palankios dienos šeimos įvykiams – vestuvėms, įkurtuvėms – nustatomos pagal senąjį. Tas kalendorius išties labai garbingo amžiaus – siekia trečio tūkstantmečio prieš Kristaus gimimą vidurį.

Legendos byloja apie pabaisą Nianą, kuris kas 12 metų pasirodydavo iš savo urvo kalnuose ar jūros gelmėse ir siaubdavo žmonių gyvenvietes. Atbaidomas būdavo tik triukšmu ir raudona spalva... Štai iš kur mūsų pamėgtieji fejerverkai!

Iš tikrųjų dvylikos metų ciklą kitados į kalendorinę sistemą įdiegė ryškiojo Jupiterio stebėjimai, mat kinų astronomija radosi dar archajiniais laikais. Kalendoriuje šį ciklą sudaro vadinamieji „žemiškieji ramsčiai“, įvardinti gyvūnais. Pradedama mitiniu, iš fantazijų, sakmių ir pasakų – drakonu. Jis simbolizuodavo imperatoriaus galią ir absoliučią valdžią. O toliau – realūs padarai: gyvatė, arklys, avis, beždžionė, gaidys, šuo, kiaulė, žiurkė, jautis, tigras ir kiškis.

Žmogaus amžiaus riba, tuomet manyta, yra 60 metų. Šiame tarpsnyje tilpo 5 ciklai. Tai ir yra nuolat pasikartojančio laiko samprata pagrįsto kalendoriaus pagrindas. Ciklinis laikas – ir lietuvių žemdirbiškosios kultūros pamatuose. Todėl iš tolimosios Rytų padangės sugrįžkime į savąją europietiškąją.

Mėnuliui dabar sudilus (jaunatis vasario 19 d.) galima pasigrožėti vadinamuoju Žiemos žvaigždžių trikampiu. Štai gana aukštai pakilęs Sirijus, kurio vasarą visai nebus galima matyti. Tai pati šviesiausia dangaus skliauto žvaigždė. Nesunku ją surasti pagal Oriono žvaigždyną, lietuviams gerai pažįstamus Šienpjovius. Graikų legendose Orionas – uolus medžiotojas, į medžioklę jį lydi šunys. Iš kairės paskui Orioną bėga Didysis šuo. Tos dvigalvės pabaisos akis ir esąs Sirijus. Lietuviškas vardas – Skalikas, lotyniškas – Kanikula.

Viduržemio jūros pakrantėse Sirijaus teka kartu su Saule sutapdavo su prasidedančiais vidurvasario karščiais. Visi darbai sustodavo, žmonės noromis nenoromis turėdavo ilsėtis, pasislėpę kur nors nuo kepinančios saulės. Tas priverstines atostogas pavadino kanikulomis, taip ir dabar daugelyje Europos šalių bei Rusijoje vadinamos moksleivių, studentų, net parlamentarų atostogos.

Astronomai žino, kad ryškusis Sirijus yra metalingoji žvaigždė, turinti palydovą – baltąją nykštukę. Nuo Saulės ši pora nutolusi per 8,6 šviesmečio. Kitas dangiškojo medžiotojo Oriono šuo nubėgęs toli į priekį link zenito. Gerokai aukščiau virš Didžiojo šuns yra Šunelio žvaigždynas. Graikai jį vadino skambiu ir smagiu vardu – Lailapsis! Jame žėri taip pat labai šviesi žvaigždė – Prokionas. Tai submilžinė, nutolusi nuo Saulės per 11, 4 šviesmečio. Įdomu, kad šioji taip pat turi palydovę baltąją nykštukę. Prokionas, Sirijus ir Oriono šviesiausioji žvaigždė Betelgeizė (ji ant Medžiotojo kairiojo peties) sudaro dangaus skliaute lygiakraštį trikampį. Vakare jis pasisukęs smaigaliu žemyn. Tad tikrai nesunku šias visas žvaigždes susekti ir išmokti atpažinti lietuviškąjį Žiemos trikampį.

Žvaigždžių ir žvaigždynų pavadinimuose – gili kultūrinė žmonijos atmintis. Dangaus šviesulių pažinimas, astronomijos pradmenys kitados buvo reikalingi kalendoriui susidaryti. Kiekviena tauta vis savaip spręsdavo šį uždavinį, priklausomai nuo savo gyvensenos pobūdžio.

Išplitus prekybai tarp tolimų regionų, žvaigždžių pažinimas pravertė navigacijos, orientavimosi stepėse metodams išrutulioti. Astronomija yra pats seniausias žmonijos istorijoje ir pats šiuolaikiškiausias mokslas, ypač daug naujų žinių apie Visatą atnešantis pastaraisiais dešimtmečiais. Teorinė jos dalis – kosmologija – aiškina Visatos sandarą ir jos raidą. O štai populiariuose leidiniuose – bene kiekviename rasime astrologines prognozes, horoskopus. Nors turime unikalų žiniasklaidai skirtą Lietuvos etnokosmologijos muziejų, daugelis žmonių tiki žvaigždžių lemtimi. Ir kuo gi dar kliautis šiais permainų bei netikrumo laikais? Kontrastingas tas mūsų gyvenamas laikas, tituluojamas žinių amžiumi...