Rungtynės pagal fonogramą

Žiūrovai palengva rinkosi į Sporto rūmus. Artėjo rungtynių pradžia. Daugelis krepšinio aistruolių vienas kitą pažįsta – sveikinasi, persimeta viena kita replika apie būsimas rungtynes.

O štai įvirsta ir būrelis įvairiausiomis triūbelėmis, balionėliais apsiginklavusių veikėjų, kurie užima aukščiausius ir geriausiai garsą rezonuojančius salės skliautus. Vienas veikėjų, tikriausiai lyderis – mažomis akytėmis, išpūstais žandais ir kvailoka šypsena – rodo pažįstamiems, ką šiandien atsinešęs – kažkokią įmantrią triūbą bei motociklo pompą. "Šiandien parodysime tiems provincialams, ką mes galime!" – juokiasi sumitęs išpūstažandis ir demonstruoja savo įrenginį. Garsas – lyg šūvis, plėšiantis ausų būgnelius.

Nuaidi teisėjo švilpukas, skelbiantis rungtynių pradžią. Tada ir prasideda pragariškų garsų kakofonija. Nesuprantama, ką čia kas palaiko, o ko ne.

Tėvams pabodus pūsti, triūbelės perduodamos atsivestiems vaikams. Tada jau visiškai tampa nebeaišku, kas už ką ir kas prieš.

Tačiau aišku viena, kad visa tai skirta ne reikšti sportines aistras, demonstruoti palaikymą savo komandai, o išlieti emocijas, trukdyti, erzinti ir trikdyti svečių komandos žaidėjus. Įkąsti, įdurti ar apspjaudyti negalima, o štai triūbas pūsti – prašome. Todėl, kad laisvė ir demokratija!

Tik neduok, Dieve, tokios demokratijos – laisvės trukdyti kitiems. Juk trukdoma ne vien žaidėjams. Jie žaidimo įkarštyje tikriausiai to triukšmo nė negirdi. Labiausiai nukenčia tie "kiti", kuriems pučiama tiesiai į ausį.

Gink, Dieve, aš nesu už tai, kad rungtynių metu tvyrotų mirtina tyla. Būtų tikrai neįdomu. Aš už plojimus, šūksnius, skandavimus ir net švilpimus, jei reikėtų nušvilpti akivaizdžiai piktavališką teisėjo sprendimą.

Bet pasisakau tik už gyvą, natūralų garsą, o ne už "fonogramas", primenančias orkestro dūdų derinimą prieš koncertą.

Būtų labai puiku, jei patys aršiausi aistruoliai sukurtų ir išmoktų giesmę, kurią trauktų gyvais balsais, kai tektų pašlovinti artėjančią pergalę.

Į Klaipėdos "Neptūno" krepšinio komandos batalijas dėl ten susirenkančių triukšmadarių apskritai nustojau vaikščioti, nes triukšmas tapo nepakenčiamas. Buvau atradęs ramią oazę – nacionalinės krepšinio lygos varžybas. Tiesa, čia taip pat kartais iš kaimų atvažiuodavo palaikymo komandos su būgnais ir vėliavomis. Bet tai būdavo tik retsykiais. Tačiau dabar ir čia įsiveisė kažkokia idiotų kolonija. Apsaugok, Viešpatie.

Pasidairius po pasaulį (tiesa, tik per televiziją), tokius triūbų garsus gali išgirsti Rytų Europos arba Trečiojo pasaulio valstybėse.

Kinai ir tie atrodo kultūringesni – pliauškina kažkokiomis plastmasinėmis lazdelėmis, kurių leidžiamas garsas nėra toks šaižus. NBA rungtynėse salės ūžia ir gaudžia, tačiau triūbų negirdėti. Ar galima būtų to tikėtis pas mus? Reikėtų parengti ir pakabinti elgesio taisykles ir pareikalauti jų laikytis.