Kokių specialistų reikia demokratijai?

Lietuvoje garsiai kalbant apie valstybės užsakymą reikalingiems specialistams, nekalbama apie valstybės užsakymą demokratijos ir valstybės stiprinimo specialistams, nors akivaizdu, kad jų trūkumas kasmet vis aiškesnis.

Apie ateities nenuspėjamumą Lietuvoje dažniausiai kalbama iš asmeninės karjeros ar verslo vystymo perspektyvos. Sakoma, kad jokią profesiją įgijęs žmogus negali būti tikras dėl darbo vietos net netolimoje ateityje. Pabrėžiama, kad svarbiausia turėti tam tikras savybes, domėtis aplinka, gebėti nuolat mokytis, būti kūrybingam ir nebėgančiam nuo iššūkių. Tokių specialistų pagrįstai tikisi darbdaviai. Tačiau tie patys ateities iššūkiai galioja ir visos valstybės atžvilgiu. Valstybėje turi būti kūrybingų, apie valstybės funkcionavimą nusimanančių žmonių, kurie galvotų ir rūpintųsi valstybės ateitimi ir būtų pasirengę dorotis su valstybei kylančiais iššūkiais.

Globalus pasaulis meta didelį iššūkį demokratijai. Zygmuntas Baumanas kadaise šį iššūkį suprato labai siaurai, nurodydamas, kad tarptautinės korporacijos vyrauja virš paskirų valstybių, gali sužlugdyti valstybės ekonomiką, investicijas perkeldamos į kitas šalis. Pernelyg siaura, nors ir teisinga, būtų aiškinti, kad globalizacija lemia, jog paskui geriau apmokamas darbo vietas ar apskritai paskui darbo jėgas juda žmonių masės, įsikurdamos kitose šalyse ir ten formuodamos nacionalines, kultūrines ar civilizacines salas. Globalizacijos iššūkis daug rimtesnis. Jis reiškiasi kaip neaiškios ateities iššūkis, grasinantis išjudinti demokratijos pagrindus. Jis ypač aktualus aktyvioms išsivysčiusioms valstybėms siekiančioms rūpintis savo piliečių stabilia gerove, išlaikyti valstybės suverenumą bei funkcionuojančią demokratiją. Ateitis yra sunkiai nuspėjama ir valdoma, paskira valstybė menkai lemia globalius procesus, o tegali išmokti į juos kuo tinkamiau reaguoti.

Kokie svarbiausi iššūkiai demokratijai? Demokratija globalizacijos akivaizdoje yra menkiau paslanki nei kuri diktatūra ar pusiau diktatūra. Joje sprendimų priėmimas užtrunka ilgiau. Ginčijantis ir diskutuojant pasiekiamas geriausiu atveju kompromisinis sprendimas, jei ne blogesnis iš kelių galimų. Todėl nors ir žavimės Malaizija, kitų Azijos šalių pasiekimais, gebėjimu reaguoti į pokyčius, turime pripažinti, kad Lietuvoje jų patirtis sunkiai pritaikoma, nes Lietuva pasirinkusi demokratiją, kuri išskaido atsakomybę, bet drauge visus piliečius telkia kurti bendrai gerovei.

Demokratija globalizacijos situacijoje susiduria su būtinybe priimti sudėtingus sprendimus ir su politikų lyderystės ir noro imtis atsakomybės už sprendimus ir jų pasekmes stoka. Demokratija labai sunkiai laviruoja tarp dviejų kraštutinumų: depolitizuoti politinę sistemą ar ją hiperpolitizuoti. Politikai depolitizuoja sistemą, kai vengdami politinių debatų ir diskusijų, būtinybės formuluoti argumentus, ieškoti sutarimo ir priimti už juos sprendimus, atsakomybę už sprendimus atiduoda „ekspertams“. Tam tikrais atvejais tai reiškia, kad politinė sfera traukiasi, vietą užleisdama biurokratiniam administravimui. Biurokratams primetama atsakomybė ir už valstybės problemas, kas nesvetima ir Lietuvoje. Politinės atsakomybės atsisakoma ir dėl nevykusių sprendimų pirštu rodant į Europos Sąjungą, kurios nurodymus vietiniai politikai tarsi ir prieš savo valią neva privalą vykdyti. Abiem šiais atvejais klaidinami žmonės, jų nepasitenkinimą nukreipiant į „biurokratus“ ir jų tarsi menką kompetenciją ar į ES biurokratus (ES Komisiją) ir jų tarsi prievartinę valią nacionalinių valstybių politikams ir politinėms sistemoms. Iš tiesų čia susiduriame su politinės atsakomybės ir lyderystės deficitu. Politikai jaučia, kad jų sprendimų pasekmės gali būti didžiulės, ne visuomet nuspėjamos, kad jų politinė karjera labai trapi. Patogi politinė strategija toje situacijoje, ir tai būdinga Lietuvos demokratijoje, neprisiimti atsakomybės ir nesiūlyti rimtų sprendimų, nekelti klausimų iš esmės ir jų nesvarstyti. Politiką pati profesija skatina veikti, tad jam parankiausia kelti antrines problemas ir į jas koncentruotis, svarstyti klausimus, kurių sprendimui pakanka kosmetinių pataisų ar susitelkti ties vienu klausimu, į tolimą nematomą horizontą nustumiant kitus klausimus. Pavyzdžiui, per pastaruosius kelis metus garsiausiai buvo kalbama apie pensijų kompensavimą.