Ko iš tiesų siekia socialdemokratai, užsimoję žūtbūt įamžinti savojo Mozės – Algirdo Mykolo Brazausko – atminimą? Velionis jau daugiau nei dvejus metus ilsisi po žeme, tačiau mūsų kairieji be jo – nė iš vietos. Diskusijos, kaip reikėtų įamžinti anapilin iškeliavusio pirmojo prezidento atminimą, prieš rinkimus vėl atgijo.

A.M.Brazausko vardą suteikti Kauno hidroelektrinei, gimtąjį prezidento miestą Kaišiadoris pervadinti jo vardu, prie prezidentūros įkurti visų šalies vadovų parką ir ten eksponuoti A.M.Brazausko pėdos atspaudą.

Tokie pasiūlymai iš kairiųjų lūpų liejosi daugiau nei prieš metus. Velionio artimieji labai rimtais veidais svarstė net apie galimybę jį perlaidoti pačiuose Valdovų rūmuose.

A.M.Brazauskui pasitraukus, iškart prasidėjo kažkoks egzaltuotas jo garbinimas, labai primenantis Komunistų partijos generalinių sekretorių laidotuves ir jiems skirtus nekrologus.

Atrodė, stabo garbinimas per kelerius metus jau išsikvėpė. Tačiau A.Brazauską ūmai prisiminė iš politikos besitraukiantis jo bendražygis Česlovas Juršėnas ir Artūro Zuoko vadovaujama Vilniaus merija. Tarybos nariai svarstys Č.Juršėno pasiūlymą, ar sostinės Žirmūnų tiltą krikštyti A.M.Brazausko vardu.

Pasirinkimas, sakytume, mažų mažiausiai keistas. Žinoma, tik tiems, kas nesusipykę su istorija, nes vienoje tilto pusėje stovi Šv. Petro ir Povilo bažnyčia, kitoje – Tuskulėnų memorialinis muziejus.

Kad ir kaip ten būtų, pavyzdžiui, 1991 m. Medininkuose išžudyti muitininkai ir pasieniečiai tokios Vilniaus merijos garbės vis dar neužsitarnavo.

Tačiau kodėl būtent prieš rinkimus politikai tokie atkaklūs? Tuo stebėtis visiškai nereiktų. Velionis prezidentas – tai ne tik partijos simbolis ir iškilus politikas, lig šiol keliantis simpatijų.

A.M.Brazauskas – tai šios partijos savotiškas politinis Mozė, išvedęs ją iš vertybių dykumos. A.M.Brazausko sukurti ir jo netekę kairieji iki šiol neturi į ką atsiremti. Tad neatsitiktinai vis dar naudojasi jo vardu, savotiškai jį prieš rinkimus vėl „pardavinėja“.

Kalbos apie A.Brazausko įamžinimą tėra plepalai. Nieko tauraus ir gražaus tame nėra. Siekdama įamžinti vėlionį taip siekia įsiamžinti pati ryškaus lyderio nebeturinti partija.

Kitos partijos – jokia išimtis. Skirtumas tik tas, kad jų stabai vis dar gyvi. Tvarkos ir teisingumo partija garbina Rolandą Paksą, Darbo partija – Viktorą Uspaskichą, o dalis konservatorių-krikščionių demokratų vis dar keliaklupsčiauja prieš pirmąjį vertybininką Vytautą Landsbergį.