Gėrybė, kuria turime rūpintis visi

2018 m., siekiant įvertinti valstybės ir savivaldybių vaidmenį  vaikų dienos centrų (VDC) vystymui, buvo surinkti duomenys iš 62 tokių centrų. 2014–2020 m. Nacionalinės pažangos programoje numatyta, kad 15 proc. viešųjų paslaugų iki 2020 m. turėtų būti perduota bendruomenėms, nevyriausybinėms organizacijoms arba privačiam sektoriui. Tačiau VDC analizė rodo, kad toks perdavimas, koks dabar egzistuoja Lietuvoje, yra veikiau atsakomybės už darbą su pažeidžiamais žmonėmis permetimas nuo savivaldybių ant nevyriausybinio, religinio sektoriaus pečių, juos prispaudžiant dar ir didele biurokratine našta bei priežiūra ir kontrole.

Skurde gyvena ketvirtadalis

Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos duomenimis, 2018 m. pradžioje šalyje veikė 369 vaikų dienos centrai, kuriuos lankė 9 348 vaikai. Socialinės rizikos šeimų Lietuvoje 2017-aisiais buvo 9 786, o jose augo 18 415 vaikai. Tačiau problema daug platesnė – net 27,1 proc. (140 432) visų šalies vaikų gyvena tik su vienu iš tėvų, dažniausiai tik su motina. Šiose šeimose 2017 m. skurdo net 48,4 proc. jose augančių vaikų. Pagalbos poreikis skurstantiems, neprižiūrėtiems ar smurtą patyrusiems vaikams yra labai didelis. Tuo tarpu galimybę lankyti VDC turi tik 7 proc. skurde gyvenančių vaikų, augančių tik su vienu iš tėvų.

Trečdalis visų Lietuvos vaikų gyvena tik su vienu iš tėvų, o ketvirtadalis skursta – nepaisant to, deja, VDC paslaugų poreikis tenkinamas gana simboliškai. Lietuvoje trečdalį vaikų dienos centrų (123) įsteigė savivaldybės, o likę 66 proc. veikia prie nevyriausybinių organizacijų, religinių bendruomenių ar kitų organizacijų ir įstaigų. Šie skaičiai ne tik byloja apie šalies vaikų gerovės problemas, bet ir leidžia daryti prielaidą, kad rizikos grupės vaikų gerovė nėra prioritetinė sritis. Tokio tipo paslaugos vaikams nėra matomos platesniame kontekste, kaip darbo ir šeimos derinimo, darbo vietų plėtros, bendruomeniškumo, pilietiškumo skatinimo priemonė. Be to, veiklos administracinis režimas, veikiantis NVO plėtrą, yra problemiškas.

Demokratinėse šalyse socialinės gerovės valstybė buvo sukurta suvienijus ne pelno ir valdžios sektorių pastangas, pasitikint ir bendradarbiaujant. Naujosios viešosios vadybos (NVV) tradicija į ne pelno sektoriaus ir valdžios santykius atnešė rinkos logika grįstus mechanizmus. Svarbu pažymėti, kad ši tradicija demokratinėse šalyse susiformavo, kai gerovės sistema jau buvo išplėtota. Lietuva, atkūrusi nepriklausomybę, persismelkė neoliberalizmo dvasia, adaptavo pagrindinius NVV įrankius, tačiau startavo visiškai kitokiame socialiniame, ekonominiame ir kultūriniame kontekste – nevyriausybinio, religinio sektoriaus ir valdžios bendradarbiavimo sistemą, kaip ir šalies gerovės sistemą, reikėjo sukurti.

Didelis atotrūkis

Nevyriausybinį sektorių valstybė pradėjo remti taikydama rinkos mechanizmus, tokius kaip konkurencinis projektinis finansavimas, paremtas mažiausios kainos pasiūlymu, dideliais įsipareigojimais ir atsakomybės reikalavimu.

Ekonomine logika grįsta konkurencija yra labai priklausoma nuo pasiūlos ir paklausos. Paslaugų teikėjai konkuruoja dėl tų, kurie už tas paslaugas moka, ir neša jiems pelną. Tokie varžymusi pagrįsti santykiai yra neįmanomi kalbant apie žmones, atsidūrusius socialinėje atskirtyje, nes jie yra nemokūs. VDC atveju rinkos logika neveikia ir neveiks niekada.

Problemai spręsti labiau tinka solidarumo ir partnerystės principai, tačiau valdžia ir nevyriausybinės organizacijos juos taiko, švelniai tariant, retai. Tai prisideda prie didelio atotrūkio tarp politinių tikslų ir jų realizavimo praktiškai.

Politikų sprendimu, Kaune nevyriausybiniai vaikų dienos centrai 2017 m. iš savivaldybės negavo jokio finansavimo. Galiausiai, po aštrių politinių diskusijų, 2018-aisiais buvo nuspręsta centrams skirti paramą. Akcentuota, kad savivaldybė pirks paslaugas ne daugiau kaip už 73,400 eurų, kurie bus skirti aštuoniolikai VDC, dirbančių su ne mažiau kaip 20 vaikų ir jų tėvų. Tai sudaro maždaug po 320 eurų visoms vieno centro išlaidoms per mėnesį arba 16 eurų vienam vaikui per mėnesį. Ši simbolinė parama buvo pasiūlyta mainais už rimtus vaikų ir jų šeimų gerovės užtikrinimo įsipareigojimus!

Kauno miesto savivaldybės teritorijoje veikia 21 vaikų dienos centras, iš kurių tik du įsteigė savivaldybė. Likusių, nevyriausybinių, VDC darbuotojai pasakoja, kad atsakomybę už centrus lankančių vaikų gerovę savivaldybė yra tiesiog permetusi ant jų pečių – tokį permetimą galima vadinti moderniu mechanizmu, sukurtu naudojantis naujosios viešosios vadybos įrankiais. VDC darbuotojams tenka dirbti viso etato krūviu, o būti apmokamiems pagal pritrauktų lėšų galimybes – tai yra už minimalią algą (dažniausiai simbolinę, nes centrai pajėgia įdarbinti tik pusės ar ketvirčio etato krūviu). Įvertinus šį faktą, galima daryti prielaidą, kad savo neapmokamu darbu VDC paremia savivaldybę.

Užkraunama našta

Modernų reiškinį, kai atsakomybė už socialinės atskirties grupes yra permetama ant nevyriausybinio sektoriaus pečių, vokiečių mokslininkas Wolfgangas Seibelis yra pavadinęs sėkmės nesėkme. Viena vertus, varžydamiesi dėl finansavimo, vaikų dienos centrai lyg ir patiria sėkmę – jie laimėjo.

Tačiau, deja, gautos sumos neužtenka kokybiškoms paslaugoms suteikti. Tuomet ieškoma papildomo finansavimo, dažniausiai taip pat paremto konkursiniu finansavimu ir atskaitomybės reikalavimu. Valdžios atsakomybė apsiriboja konkurso sąlygų nustatymu, ataskaitų reikalavimu ir parodymu, neva kažkas yra daroma.