Žinoma, šalia mūsų gausu ir vis atsiranda ryškių asmenybių. Puikių menininkų, kurie, net jei dėl objektyvių priežasčių nebeatranda tokios stiprios alternatyvos, kokią kūrė J.Mekas, praturtina pasaulio meno lobyną puikiais kūriniais. Fantastiškų teatro režisierių, turinčių potencialo garsinti Lietuvos vardą ne menkiau nei Eimuntas Nekrošius. Minties galiūnų, tikrai užaugsiančių iki Leonido Donskio iškeltos kartelės. Galbūt net mokytoją pranoksiančių Virgilijaus Noreikos mokinių. Tačiau kaip kalbame apie išskirtinius Z kartos vaikus, turime kalbėti ir apie visiškai kitokias nei anksčiau didžias asmenybes. Jos kuria, ieško naujų kelių ir vizijų, jų energija ir darbingumas – neišmatuojamas. Tačiau talentingieji mūsų amžininkai neturi to, kas XX a. subrendusias didžias asmenybes pavertė šviesuoliais, – drąsos gyventi be formulių. Būtent tai – gebėjimas būti laisvam ir visiškai atviram, buvo ir J.Meko gyvenimo paslaptis.

Talentingieji mūsų amžininkai neturi to, kas XX a. subrendusias didžias asmenybes pavertė šviesuoliais, – drąsos gyventi be formulių.

Asmenybe, kuri būtų svarbi ir studentams, ir pusamžiams intelektualams, kuri norėtų duoti, ne vien imti, šiandien taptų tik tas, kas yra laisvas nuo vadybos primetamo gyvenimo scenarijaus. Kas mėgsta dialogą, ne monologą. Kas noriai bendrauja su gimnazistais, mažiausią tiražą turinčiu provincijos laikraščiu ir milijonieriais mecenatais. Kas visada šiek tiek abejoja, bet niekada nebijo. Kam nacionalinės premijos, scenos kryžiai ir valstybės apdovanojimai yra įpareigojimas, o ne priemonė padidinti savo įkainius. Kas kalba tada, kai to reikia mums, o ne krentantiems reitingams.