Dar daugiau politikos

Seimas po ilgų metų ginčų birželio pabaigoje pagaliau nutarė: miestų ir rajonų merus piliečiai turi rinkti tiesiogiai. Jei įstatymo kartais nenuspręs vetuoti prezidentė Dalia Grybauskaitė, jau kitais metais kartu su savivaldos tarybos rinkimais tiesiogiai bus renkami ir merai. Tai turėtų padidinti žmonių domėjimąsi vietos savivaldos rinkimais.

Iki šiol vietos savivaldos rinkimuose dalyvaudavo mažiau piliečių nei rinkimuose į Seimą ar renkant šalies vadovą. Pavyzdžiui, 2011 m. vietos savivaldos tarybų rinkimuose visoje Lietuvoje dalyvavo 44 proc. rinkėjų, 2007 m. – 41 procentas.

Tarp įvairių aiškinimų politologai nurodo ir tai, kad žmonėms nepatinka balsuoti tik už partijas. Jos atrodo beveidės, nuasmenintos, o galiausiai po rinkimų vykstančios partijų derybos neretai sukelia dalies rinkėjų nusivylimą – kuomet nebūtinai daugiausia balsų gavę politikai tampa miestų ar rajonų vadovais. Kai kada dėl sudėtingų partinių ginčų net nepavyksta greitai išrinkti savivaldos vadovų, arba jie būna netikėtai keičiami, kai vos vienas ar keli savivaldybės tarybos nariai pereina į priešingą politinę stovyklą. Galima prisiminti ir tas istorijas, kuomet kovose dėl merų postų buvo papirkinėjami atskiri savivaldybių tarybų nariai arba jiems daromas neteisėtas spaudimas.

Viso to turėtų nelikti, kuomet merai bus renkami tiesiogiai. Užkulisinės derybos ir daugeliui nematoma nešvarios politinės virtuvės pusė persikels į viešąją erdvę. Arba laimi tiesioginius merų rinkimus rinkimų kampanijos metu, arba ne. Rinkėjai taip pat galės aiškiau suprasti, kodėl miestui ar rajonui vadovauja konkretus politikas. Tai turėtų padidinti ne tik rinkimų aktyvumą, bet ir bendrą domėjimąsi vietos savivaldos politika. Meras, gavęs tiesioginį rinkėjų pasitikėjimą, turėtų jausti didesnę atsakomybę už savo veiklą ir galimas to pasekmes. Jei nuvils rinkėjus, jo galimybės būti perrinktam smarkiai sumažės ir to nepakeis net žongliravimai partijų koalicijomis.

Politinės partijos taip pat aktyviau įsitrauks į rinkimų kampanijas. Joms teks suburti ne tik patrauklią politikų komandą, bet ir rasti charizmatišką lyderį. Toks poreikis į vietos savivaldas gali pritraukti ir ne vieną šiuo metu nacionalinės politikos senbuvį. Ypač to galima tikėtis didžiuosiuose miestuose. Vadovauti Vilniui, Kaunui ar Klaipėdai politine prasme gali būti patraukliau, nei būti tik eiliniu Seimo nariu.

Kitaip tariant, atviros politikos sulauksime daugiau. Demokratijai tai į naudą. Tačiau, žinoma, realybėje ne viskas gali būti taip gražu. Jau dabar politikai sutinka, kad įstatymais, o ne Konstitucijos keitimu įteisinus tiesioginius merų rinkimus, politinė sistema tarsi buvo „apgauta“. Merų politinė atsakomybė gali konfliktuoti su savivaldos tarybos daugumos pozicija – daugeliu atveju mero sprendimai gali būti tiesiog blokuojami daugumos. Todėl net ir įsigaliojus įstatymų pakeitimams, juos gali tekti dar ne vieną kartą taisyti, ieškoti tinkamo galių balanso tarp savivaldos institucijų.

Konservatoriai taip pat baiminasi, kad tiesioginiai merų rinkimai kai kuriuose miesteliuose ar rajonuose sukurs „amžinųjų merų“ sindromą, įtvirtins vietinių „kunigaikščių“ valdžią. Tačiau ir iki šiol veikusi sistema visiškai nekliudė mažesniuose miestuose ar rajonuose ilgus metus viešpatauti tiems patiems politikams. Net keičiantis rinkimų rezultatams, jie sugebėdavo po keliolika metų išsaugoti merų postus. Šios ydos greičiausiai nepavyks išengti. Juolab kad pagal priimtus įstatymus nėra numatytų apribojimų būti renkamam meru daugiau nei dvi kadencijas iš eilės.

Tiesioginė merų rinkimų sistema neišspręs visų problemų ar galimų piktnaudžiavimų valdžia. Tačiau bent dalį politinio proceso perkels į viešąją erdvę. O tai vienas iš svarbiausių demokratijos požymių.