Ar bėglių antplūdis suvienys Europą?

Aną savaitę vieną iš dviejų politinės spaudos apžvalgų skyriau tautų kraustymosi temai, antrą – pastaboms apie Ukrainos krizės šaknis ne kur kitur, o pačioje Rusijoje. Ir štai praėjusį sekmadienį du laikraščiai sujungė abi šias temas į vieną.

Pasak Berlyne ir Hamburge leidžiamo nacionalinio Vokietijos dienraščio „Welt“, jeigu Vakarai dabar stipriau nesusirūpins dėl konflikto Ukrainoje, tai gali atsirasti bėglių antplūdis ir iš tos šalies.

„Juk jau beveik du milijonai ukrainiečių yra pabėgėliai. Apie šešis šimtus tūkstančių pasitraukė į Rusiją, o kiti – apie milijoną ir keturis šimtus tūkstančių -- iš rytinės Ukrainos persikėlė į vakarinę: tai bėgliai šalies viduje. 

Ir lieka atviras klausimas, kaip ilgai šie pastarieji, o taip pat ir kiti ukrainiečiai, savo šalyje pasiliks, kai Ukraina, alinama Rusijos kurstomo nuolatinio karo, visiškai nugarmės į ekonominę bedugnę.

Juk tikroji grėsmė, kuri Rusijai kyla iš Ukrainos, yra ne karinė, o demokratinė“, – teigė Vokietijos laikraštis. Suprask: V. Putinas bijo, kad Maskva neužsikrėstų demokratijos bacilomis taip, kaip Kijevas jau prieš Maidaną ir per jį užsikrėtė demokratijos bacilomis!

Dėl to V. Putinas ir palaiko karą Ukrainoje – ne dėl to, kad bijotų kokių nors karo smūgių iš Ukrainos ar Vakarų, o dėl to, kad bijo iš jų sklindančių minčių ir vertybių.

„Kaip tik todėl europiečių pareiga ir toliau yra – paremti Ukrainą jos kelyje į Vakarus“, – rašė dienraštis „Welt“. O tai, reikia suprasti, apima ir pareigą duoti prieglobstį iš Ukrainos dėl ten esančių labai blogų gyvenimo sąlygų bėgantiems. 

Kitas Vokietijos nacionalinis dienraštis „Frankfurter Allgemeine“ nusiskundė, kad tik „mažai šalių Europos pietuose ir viduryje neša visą pabėgėlių krizės naštą – tai Vokietija, Švedija, Austrija, Vengrija, Prancūzija, Italija, Graikija.

Europai reikia naujo susitarimo, naujo bendrai išgyvenamo likimo sąmoningumo. Konkrečiai tai reiškia, jog lenkai, rumunai, Baltijos šalių gyventojai, taip pat – ir čekai, slovakai, suomiai galės tikėtis ilgalaikio solidarumo rusų grėsmės atžvilgiu tik tuo atveju, jeigu dabar prirems savo petį prie europiečių pastangų pakeliant į Europą plūstančių bėglių naštą.“

Pasak Danijos sostinės dienraščio „Politiken“, „Europa atsidūrusi prieš sunkią dilemą. Juk kaip visuomenė esame įsipareigoję dviems idealams: demokratijai kaip valdymo formai ir žmogaus teisėms, kurias privalome gerbti.

Ir štai smarkiai augantis bėglių ir migrantų skaičius šiems idealams kelia didžiulį iššūkį. Šito tautų kraustymosi akivaizdoje aiškiai matyti, jog ne visų gyvenimai vienodai vertinami. Vienoje grupėje laimingieji, gimę tarp Europos sienų, antroje – mažiau laimingieji, gimę už jų.

Pirmuosius saugo politinės ir socialinės teisės, antrieji trokšta tų pačių privilegijų ir dėl to rizikuoja savo gyvybėmis lipdami į laivus ir furgonus, kad tik patektų į kitą pusę. Tačiau politikai, nepaisant kraupių praėjusių savaičių įvykių, neskuba atidaryti sienų.“

„O kas tai yra solidarumas? – klausė Serbijos sostinės dienraštis „Politika“. – Beveik kasdien matome, kaip šimtai ar net tūkstančiai žmonių praranda gyvybę, yra mušami ar jiems grasinama.

Beveik neįmanoma suvokti, jog šitai vyksta priešais vienos iš turtingiausių visos planetos dalių vartus, pakeliui į Europos Sąjungą ar net jau jos viduje, o ši dar vis nesuranda būdo šiai milžiniškai žmogiškajai tragedijai spręsti.“

Tą patį priekaištą reiškė ir Londono konservatyvusis dienraštis „Telegraph“, klausdamas: „kokia gali būti nauda iš Europos Sąjungos su savo vėliava, savo himnu, su tuntus uolių biurokratų vežiojančiais savo limuzinais, jeigu ji nesugeba tvarkytis su tokia pamatine problema kaip pabėgėlių krizė?

Ką reiškia visos tos aukštos kalbos apie solidarumą Europos Parlamente, jeigu šitoks milžiniškas aparatas neįstengia apsaugoti Europos sienų?

Iš šių dviejų klausimų galima matyti, kaip smarkiai aštrėjanti bėglių krizė gali Didžiąją Britaniją išvaryti iš Europos Sąjungos per iki 2017 m. pabaigos numatytą surengti referendumą.

Jei tai įvyks, reikės visiškai iš naujo permąstyti žlungantį Europos projektą.“

Tačiau kaip Europai apsaugoti savo sienas? Tik ne taip, rašo kai kurie laikraščiai, kaip tai dabar daro Vengrija sienos su Serbija atžvilgiu. Ypač stipriai jos vyriausybės vadovą Viktorą Orbaną kritikuoja kaimyninės Austrijos sostinės dienraštis „Standard“.

Juk negalima „valdyti nepaprastosios padėties įstatymais“ ir „internuoti, kriminalizuoti“ bėgančius žmones taip, kaip tai daro V. Orbanas: „įstatymų projektas, kurį jis siekia per parlamentą šią savaitę prastumti, jo valdžią aprūpintų išimtinėmis teisėmis, kurios Europos Sąjungos valstybėje būtų be precedento.

Dėl V. Orbano siautėjimo dalinai kalta ir Europos Sąjunga, iki šiol į jo vykdomą demokratijos demontavimą reagavusi tik vos vos girdimais žodeliais. Tai, kad Europa neturi bendros politikos bėglių ir migrantų klausimu, suteikia vengriškajam autokratui laisvas rankas.“

Dar stipriau V. Orbaną sukritikavo ir keli pačios Vengrijos laikraščiai. Štai Budapešto dienraštis „Nepszabadsag“, sugretindamas jį su „buvusiais diktatoriais Matjašu Rakošiu ir Nicolae Čeaušescu“, teigė, kad „V. Orbanas siekia niekuo nevaržomos valdžios, bet ir karo teisė nepaverčia  įmanomu dalyku tai, kas neįmanoma.

Ji tik mus padaro neapginamus, o gyvenimą – nebegalimą gyventi.“

Pasak kito Budapešto laikraščio „Pester Lloyd“, „prie Vengrijos sienos greit stovės ginkluoti kareiviai. Pamažėl dingsta humaniškumo likutis, kuris turėtų būti būdingas būtent šitai Europai.“

Net ir Turkijos dienraštis „Star“ samprotavo, jog „žmonės nepalieka savo tėvynės tik ieškodami nuotykių. Jie bėga nuo karo ir bado, nuo vergavimo ir prievartavimo. Europos atsakymas bėgliams negali būti spygliuotos vielos kaip antai palei Vengrijos siena su Serbija.

Šitaip europiečiai įrengia savo pačių kalėjimą, kuriame jie nori praleisti visą likusį gyvenimą. Tai neįtikėtina.“ 

„Niekas Vokietijoje, niekas Europoje negali šių krizių ir šių karų išvengti, – teigė Pietų Vokietijos dienraštis „Süddeutsche“, – o tai ir yra svarbiausia pamoka iš šios pabėgėlių vasaros, kuri dar gali daugelį metų tęstis.

Europiečiai negali šių konfliktų nustumti toliau nuo savęs, jie negali nuo jų pabėgti. Jeigu Vakarai nesiims šių konfliktų spręsti, tai būtent šie konfliktai ims spręsti Vakarų likimą pagal save“.

Regioninis Berlyno dienraštis „Tagesspiegel“ irgi teigė, jog „ignoruoti šios temos nebegalima“ ir „reikia dar daug ką padaryti, kad bėgimas į Vokietiją taptų laimėjimu Vokietijai“.  Reikia pradėti bėglius priimant pirmiausia paklausti, ką jie išmoko, ką jau moka ir sugeba padaryti, o jų  vaikus šviesti ir auklėti.

Visų pirma reikia surasti buveines daug didesniam skaičiui žmonių, nei iš karto manyta, prieš akis žiema, o visam tam dar nepasiruošta. Tačiau be jokios abejonės – mes tai įveiksime, rašė Vokietijos sostinės laikraštis.

Tačiau Miunsterio miesto regioninis laikraštis „Westfälische Nachrichten“ teigė, jog tam reikia „bendraeuropietiško solidarumo, o to dalyko Berlyno vyriausybei kaip tik trūksta“, nes „daugelyje šalių stropiai dirbama tik prie iš dalies savanaudiškų ypatingųjų taisyklių. O reikia – ne laukti ir žiūrėti, bet veikti iš širdies“.

Požiūriai skiriasi ir dėl masinių bėgimų priežasties. Pasak vietinio Miuncheno dienraščio „Münchner Merkur“, „juk pati Vokietija su savo aukštais socialiniais standartais dalinai išprovokavo tautų kraustymąsi iš vakarinių Balkanų, nuo kurio pasekmių ji dabar stena“.

Plačiau į tai pažvelgė Varšuvos dienraštis „Rzeczpospolita“: „didžiausioji pabėgėlių po Antrojo pasaulinio karo banga yra kai kurių Vakarų šalių esminių klaidų išdava.

Viskas prasidėjo nuo Arabų pavasario. Karinė Prancūzijos ir Didžiosios Britanijos intervencija privedė prie Gaddafio diktatūros Libijoje žlugimo be jokio plano, kas bus po to. O Sirijoje Vakarai palaikė prieš diktatorių B. Assadą kovojančią opoziciją, bet irgi be jokių minčių, jog šias sritis pabaigoje gali pasiglemžti islamo fundamentalistai ir milijonai žmonių turės bėgti.“  

Nacionalinio dienraščio „Welt“ nuomone, „ne Vakarų kišimasis privedė prie dabartinio nestabilumo, o greičiau jų, Vakarų, nusisukimas, kai žūtbūt reikėjo ten sukurti bent minimalias valstybines struktūras. Ne Vakarų intervencija, o begalvis pasitraukimas leido šiam regionui susprogti.“

Dienraštis pritarė minčiai, jog Vakarai turi ne mažiau, o daugiau ir patvariau, nuosekliau kištis į pasaulio reikalus.