Dažnas žmogus, ypač gimęs ir augęs kaime, savo vaikystę dažniausiai skirsto į du laikotarpius: į ikimokyklinius ir mokyklinius metus. Ikimokykliniai metai kaimiečiui būdavo labai ilgi, nes gyvenimas buvo pilnas pavojų – jokių darželių, o tik kova už būtį, net savo kieme.

O už mokyklos durų slypėjo nežinomas, paslaptingas pasaulis, į kurį norėjosi kuo greičiau patekti vien dėl to, kad vyresnieji nosies neriestų, mažium nevadintų, norėjosi, taip sakant, greičiau pakeisti savo socialinį statusą.

Nebuvo mano kaime vaistininko, paštininko, policininko. Vienintelis kaimo švyturys buvo mokytojas. Dieną mokykloje karaliaudavome mes, vaikai, o vakarais čia rinkdavosi kaimo jaunimas, repetuodavo vaidinimus ir visokiomis kitokiomis pramogomis užsiimdavo. Eidavo pas mokytoją ir pagyvenę kaimo žmonės pasitarti, naujienų sužinoti.

Pradinė kaimo mokyklėlė, kurioje mokytojas dirbo su visomis keturiomis klasėmis, buvo ir kaimo teatras, ir kultūros namai, ir biblioteka. Čia buvo auginama nauja Lietuvos būsimos inteligentijos karta, nes tarpukario Lietuvos inteligentija buvo sunaikinta.

Ir dabar, kai masiškai uždarinėjamos kaimo mokyklos, dažnai jų vietoje įsikuria verslininkai arba vietinio masto politikai pastatus privatizuoja, taip ir norėtųsi, kad prie tų pastatų būtų pritvirtintos atminimo lentos. Jose turėtų būti parašyta, kad čia sunkiausiais Lietuvai laikais dirbo kaimo mokytojai, kurie neleido žmonėms palūžti pirmaisiais okupacijos dešimtmečiais. O kiek jų, kaimo ir miesto mokytojų, buvo ištremta į Sibirą, o kiek jų dingo be žinios. Niekas nesužinojo nei už ką, nei kodėl. Kartais vietiniams jie atrodė svetimi, o okupantams – nepatikimi. Daug jų nuskriaudė ir savi, ir svetimi. Mokytojas Lietuvos kultūros istorijoje suvaidino ir vaidina didžiausią vaidmenį ir mieste, ir kaime, nes jis pirmas po tėvo ir motinos prisiliečia prie augančio žmogaus, prie tautos ateities. Mokytojas veda už rankos jauną žmogų iki pilnametystės. Ir tų jaunų žmonių būna iš įvairių šeimų, įvairaus charakterio, o mokytojui turi užtekti ir meilės, ir šilumos visiems.

O gal jums mokytojas pasirodė ne toks, kokio jūs norėtumėte, nes jūs manote, kad jūsų vaikas klasėje ypatingiausias, genialiausias ir mokytojas tik jam turi skirti visą dėmesį bei laiką.

Man pasisekė – visi mano mokytojai mane mokė tik gero, bet ir mano tėvai man apie mokytojus kalbėjo tik gera. Sakysite, kad dabar susvyravo mokytojo autoritetas visuomenėje? Jei taip manote, atidžiau pasižiūrėkite, gal tokia mintis plevena tik todėl, kad dalis visuomenės nori mokytojui primesti ir savo, kaip tėvų, pareigas. Nepakanka vaiką paleisti į pasaulį ir nusiplauti rankas. Tėvams visą gyvenimą išlieka tėviška pareiga bent jau paklausti: o kaip tau sekasi, vaike? Net tada, kai tam vaikui jau penkiasdešimt ar šiek tiek daugiau.

Visada skeptiškai žiūriu į politikuojančius kunigus, gydytojus ir mokytojus. Ir šiandien, kai mokytojas atsidūrė ant savo profesinio išlikimo ribos bei mėgina protestuoti, jį bandoma kaltinti politikavimu ir taip sumenkinti, nes išdrįsta pasakyti visą tiesą apie savo sudėtingą šiandieninę padėtį.

Nežiūrint to, kad keitėsi kartos, mokytojai nuo pokario išliko užguiti, juos gali atestuoti, vizituoti, vertinti beveik visi, bet kada, net ir tie, kurie gyvenime nėra pamokos pravedę, bet pagal partines proporcijas atsidūrę įvairiuose postuose ir patikėję savo universalumu.

Pagarba mokytojui išlieka ne tik tradiciškai, bet ir už šiandieninį jo sunkų ir atsakingą darbą. Užvėrus mokyklos duris, darbo diena dar nesibaigia, netgi sunku pasakyti, kada ta darbo diena prasideda, kada ji baigiasi.

Visada, nežiūrint jo amžiaus, lenkiuosi mokytojui, nes jis pasirinko atsakingą ir garbingą profesiją, jis savo darbu kuria tautos ateitį. Kodėl visą laiką norima mokytoją laikyti stresinės būsenos? Ar tik vien dėl to, kad kiti piliečiai jau valdžios nebebijo, ieško sau namų svetur, o valdžiai reikia bent kam nors rodyti galias?

Ar galės mokytojas sėkmingai dirbti mokykloje iki planuojamo pensinio amžiaus, ar pragyvens vesdamas 10 ar 12 pamokų per savaitę, jei nenorima garantuoti minimalaus 18 pamokų krūvio? O ką valstybė gali pasiūlyti mokytojui, išdirbusiam mokykloje 15–20 metų ir dėl moksleivių skaičiaus mažėjimo netekusiam darbo?

Mokytojas buvo, yra ir bus tikrasis tautos elitas, jį buvo nuvertinusi okupacinė valdžia, bet jis liko neįvertintas ir dabar. Įspėjamasis mokytojų streikas, nežiūrint į tai, ar jis vyks, ar nevyks, turi būti įspėjimas visiems, kad valstybėje vyksta ir negeri dalykai, kad supainioti prioritetai, paminamos pamatinės vertybės, tarp jų – pagarba mokytojui.