„Ką man daryti, jei naktį sugalvosiu nusipirkti 500 litų kainuojantį butelį alkoholio?“ – toks klausimas nuskambėjo Seime, kai buvo svarstomos Alkoholio kontrolės įstatymo pataisos.

Taip kai kurie parlamentarai bandė prieštarauti pataisai, pagal kurią viešojo maitinimo vietose leidžiama parduoti alkoholinius gėrimus nuo 22 iki 8 val., tačiau tik atidarytuose buteliuose arba išpilstytus į taures. Be to, draudžiama butelius su alkoholiu išsinešti iš maitinimo įstaigų.

Reikėtų patikslinti, kas yra maitinimo įstaiga. Atrodo, elementaru: tai koks nors baras, restoranas, užkandinė, užeiga, kur galima pavalgyti. Tačiau tokie, regis, logiški svarstymai visiškai klaidingi. Lietuvoje maitinimo įstaigų statusą turi naktimis veikiantys svaigalų kioskai ir parduotuvės.

Kaip tai suprasti? Atsakymas gana paprastas. Maitinimo įstaigos statusas paviljonais vadinamiems kioskams ir naktinėms alkoholio parduotuvėms labai svarbus, nes suteikia galimybę visą parą prekiauti alkoholiu.

Norint vadintis maitinimo įstaiga, reikia turėti maisto tvarkymo pažymėjimą. Tokie pažymėjimai išduodami gana lengvai – šalia alkoholio dėžių tereikia pasistatyti mikrobangų krosnelę, dar vieną kitą formalų atributą ir galima pradėti „maitinti“ išalkusius klientus.

Išalkusieji net svirduliuoja iš bado. Geru apetitu pasižyminčius svaigalų vartotojus alkoholio alkis dažnai ima kamuoti naktį, tad jie pasiryžę įveikti visas įmanomas kliūtis, kad tik greičiau pasiektų „maitinimo įstaigą“. Neretai tokie žmonės puikiai žino savo saiką: nukrentu, vadinasi gana.

Toks poreikis „maitintis“ jau senokai šiurpina dalį visuomenės. Ji bando skelbti pavojaus signalus ir ragina imtis visų įmanomų priemonių, kurios galėtų bent šiek tiek apslopinti „maitinimo įstaigų“ klientų apetitą.

Tą beprotišką troškulį ir turėjo apmalšinti Alkoholio kontrolės įstatymo pataisos, tačiau rezultatas išėjo gana karikatūriškas.

Parduoti, kaip numatoma įstatymo pataisose, tik atidarytą butelį dar įmanoma, tačiau kaip užtikrinti, kad pirkėjas to atidaryto butelio neišsineštų? Samdyti apsaugą, kuri atidžiai stebėtų, ar butelis išgeriamas iki dugno? Gal patalpose pakabinti užrašą su išgertuvėse išgarsinta fraze „Pej do dna“ (gerk iki dugno – rus.)?

Maitinimo įstaigų savininkai teigia, kad nusipirktas butelis jau tampa pirkėjo nuosavybe, todėl nėra jokio pagrindo drausti jam elgtis su tuo buteliu savo nuožiūra.

O ką daryti tuomet, jei butelį nusipirkęs „maitinimo įstaigos“ klientas alkoholį susipils į termosą, ąsotį, kibirėlį arba, – visokių pasitaiko, – į „Maximos“ maišelį?

Būtų kur kas paprasčiau, jei „maitinimo įstaigos“ taptų savotiškomis degalinėmis: pasirinkai degalų (šiuo atveju alkoholio) rūšį, apžiojai pistoletą, prisipildei ir išlingavai orus ir, svarbiausia, švarus prieš įstatymą, neturėdamas žeminančios pagundos išsmukti lauk su ne iki dugno išgertu buteliu.

Karikatūriškos įstatymo pataisos apskritai diskredituoja įstatymus, nes daugeliui akivaizdu, jog kai kurios pataisos priimamos tik tam, kad į jas būtų galima nusivalyti kojas, tai yra jas apeiti.

Ieškant Alkoholio kontrolės įstatymo pataisų naudos galima viltis, kad pataisos galbūt 2 proc. sumažins alaus suvartojimą Lietuvoje – teigiama, kad būtent toks kiekis alaus parduodamas kioskuose (neturinčiuose maitinimo įstaigos statuso).

Galima sakyti, kad pataisų rezultatas iš esmės – nulinis. Alkoholis Lietuvoje tebelieka nesuvaldoma (nevaldoma?) stichija.