Kas jau kas, o mūsų klerkai alkoholio klausimu didele išmone nepasižymi. Vidurdienį – su buteliu rankoje. Tai tarsi dėsnis. Toks gėrimo ir demokratijos sutapatinimas praktikoje gali stebinti ką tik nori, tik ne į kėdę sėdmenimis įaugusį valdininką. "O kas čia tokio? – stebėsis bemaž kiekvienas kabinetų šeichas.

Tokiu įprastu, širdžiai labai mielu būdu sumanė finansiškai džiugią naujieną aplaistyti ir Transporto investicijų direkcijos darbuotojai. Juk viršininkai palaida ranka paskyrė priedus prie algų – šitoks džiugesys 70 tautos tarnų, kad nėra kur akių dėti. Tai kas, kad tauta iki šiol nežino, už kokius didingus nuopelnus paskirti tie priedai tuomet, kai privačiose struktūrose darbuotojų atlyginimai vis dar mažinami, o valstybės biudžetas – pasibjaurėtinai deficitinis.

Taigi sukomplektavo nevaržomo džiugesio užvaldyti tarnautojai ant stalo brendžio ir vyno butelius, tik šaldytuve pamiršo martinį. Nespėjo sudainuoti tautinio pagirių himno „Pakelk taurelę, priglausk prie lūpų“, o čia jau pro duris veržiasi televizija su vaizdo kameromis ir kėslais parodyti šį intymų aktą visai Lietuvai. Kai kurie slėpė įkalčius, kai kurie baugiai nėrė į kabinetų krūmus. Tačiau labiausiai nustebino įstaigėlės direktoriaus pavaduotojas Gintautas Predkelis. Tas vyriškis užsimojo paaiškinti šio subtilaus reikalo esmę ir šaltu veidu rėžė: „Per pietus vynas yra geriamas. Briuselyje, Europos komisija geria, atsiskiedžia ir geria“.

Suprask, kuo mes blogesni už Briuselio išlaikytinius, anie laka ir mums tenka retsykiais atsigaivinti.

Tipiška biurokratinė poza, kurią privertė „išlaužti“ dar sovietmečiu susiformavę kontoros gyvenimo ritualai ir iš jų nulipdytas tipiško valdininko mentalitetas.

Prieš 15 metų vieno rajono Žemės ūkio skyriuje teko stebėti tokią būties pamoką. Priėmimo valandos. Dešimtys iš kaimų atvykusių žmonių, norinčių susigrąžinti nuosavybę, lūkuriuoja koridoriuje. Staiga pro kabineto duris išsprūsta patinusi Žemės ūkio skyriaus vedėjo fizionomija, o paskui ją – ir baltais marškiniais apgobtas sparčiai riebėjantis kūnas. „Ko jūs čia laukiate? – į interesantus kreipėsi valdininkas. – Argi jūs nežinote? Šiandien Petrinės! Eikite namo“.

Va, taip va. Interesantai – tai tas balastas, kuris sutrikdo įprastą kontoros gyvenimo ritmą. Tie, kurie neleidžia ramiai trūnyti darbo vietoje ir tyliai džiaugtis įprastais kabinetinio alkoholizmo ritualais.

Iki šiol daugybėje valdiškų įstaigų gero tono ženklu laikoma pasiūlyti „ko nors stipresnio“. Ir visai čia nesvarbu, kad laikrodis rodo aštuonias ryto. Ritualas sureikšminamas kaip tradicija, kaip etninis vaišingumo ženklas, galų gale kaip tam tikra biurokratinių galių tapatybė.

Tačiau realiai šitie girsnojimų specialistai ne tik vulgariai nuvertina savo pareigas, savo įstaigą, bet ir sykiu bjauroja pačią valstybę kaip institucijų visumą.

Pagaliau reikėtų pasakyti – Lietuvos valstybės įstaigose yra masiškai geriama. Institucinis girtavimas – tai daugiau nei akivaizdus faktas, kuris bejėgiškai dangstomas jau ne vieną dešimtmetį. Baliai čia svarbesni už darbą dar ir todėl, kad tūkstančių biurokratų veikla yra niekam nereikalinga, tad ir tos veiklos brokas nepastebimas. Valdininkai dažniausiai dirba ne žmonėms, o vieni kitiems – vykdo kitų įstaigų ir klerkų nurodymus. Per daugybę metų susiformavusi valdininkiška institucinė sąmonė taip surambėjo, kad ir savo interesus, ir ritualus iškėlė aukščiau už pačią valstybę, kuri seniai skęsta tame biurokratinio cinizmo liūne.