Žalioji Kalifornijos akademija

Italų architektas Renzo Piano, pagarsėjęs savo užmojais pripildyti šviesos permatomą dangoraižį, tačiau tai ne vienintelis įdomus ir nestandartinis šio architekto sumanymas.

2000 m. architektas sužinojo, kad Kalifornijos mokslo akademija planuoja statyti kokį nors neįprastą pastatą. R.Piano pasiūlė padengti jį žolės veja. Ši idėja architektui kilo po to, kai jis užsilipo ant vieno iš akademijai priklausančių pastatų „Golden Gate" parke San Franciske.

Konstrukcija buvo stipriai pažeista 1989 m. žemės drebėjimo. Stogas buvo visiškai sugriuvęs.

R.Piano sumanytoje koncepcijoje buvo numatyta „kilstelti" parko kraštovaizdį į viršų, o pačius pastatus kiek „nuleisti" žemyn. Architektas aiškina šį sprendimą taip: „kad suteikti pastatams gyvą vaizdą, o kartu papildomo stabilumo žemės drebėjimo atveju, reikia tik padengti juos gyvu žolės ir kalvų stogu". Buvo nuspręsta padengti tokia danga akademijai priklausantį planetariumą, gigantišką akvariumą ir muziejų.

Kad visa tai taptų ne tik gražu, bet ir funkcionalu, R. Piano nusprendė savo projektą paversti maksimaliai ekologiškai nekenksmingu. Vidaus erdvės apšvietimui beveik nereikia elektros - šviesa čia patenka per permatomas sienas bei lubose sumontuotus stiklinius liukus.

„Golden Gate" stogas renka lietaus vandenį, kuris maitina žolę ir kartu vėsina pastatą. Drėgmė ir temperatūra reguliuojama specialiai sumontuotais apvaliais langais, kurie atsiveria ir užsiveria automatiškai, priklausomai nuo šių parametrų parodymų.

Tai, be abejo, organiškas statinys, net paties didžiausio stogo lango rėmų konstrukcija įkvėpta voratinklio. Beje, ant šių rėmų kartu sumontuotos ir saulės baterijos, dėl kurių ir taip nedideli muziejaus elektros poreikiai papildomai sumažinami net 5-10 proc.

Pats R. Piano šiuos struktūrinius komponentus lygina su pjesėmis, o visą pastatą - su simfonija. 



NAUJAUSI KOMENTARAI

SUSIJĘ STRAIPSNIAI

Galerijos

Daugiau straipsnių