Vilniaus knygų festivalyje – kalinių, narkomanų kalba

Visą savaitgalį Vilniaus dailės akademijos dizaino ir inovacijų centre „Titanikas“ vyko Vilniaus knygų festivalis. Per jį, be daugelio įvairių autorių knygų, skaitytojams buvo pristatytas ir kriminalinio pasaulio žodynas.

Pirmąkart rengiamame festivalyje vyko per 80 renginių: knygų pristatymų, diskusijų, susitikimų su autoriais, koncertų, filmų peržiūrų, performansų ir kitokių meninių bei literatūrinių akcijų.

Savo naujausius darbus čia pristatė Vaiva Grainytė – knygą „Pekino dienoraščiai“, po penkerius metus trukusių bendraminčių pastangų dienos šviesą per festivalį išvydo knyga apie avangardinio Lietuvos kino kūrėją, melomaną ir muzikantą Artūrą Barysą-Barą. Knygos pristatymą lydėjo A.Baryso-Baro avangardinių filmų peržiūros.

Europarlamentaras Leonidas Donskis supažindino su savo „spontaniškai kylančiais politiniais bei istoriniais siužetais“ ir knyga „Susitikimai: akimirkos portretai“, Rolandas Rastauskas, pritariant Arkadijaus Gotesmano perkusijoms, džiazavo poeziją, Jurga Tumasonytė ir Edvinas Grinkevičiaus demonstravo „neraiškiuosius skaitymus“, buvo naujai interpretuojamas Maironis.

Vilniaus universiteto (VU) dėstytojas dr. Robertas Kudirka renginyje „Jie kalba sava kalba“ teatralizuotai papasakojo apie „Kalinių, nusikaltėlių ir narkomanų žargono žodyną“. Beveik dešimtmetį tyrinėjantis į pragaištingą „nusikaltimo-narkotikų-kalėjimo“ trikampį patekusių žmonių kalbėseną, rinkdamas medžiagą žodynui, jis daug laiko praleido kalinių, vagių, narkomanų ir narkotikų platintojų draugijoje.

Savo knygoje autorius paaiškina per 1200 žodžių ir 250 frazeologizmų, kuriuos vartoja socialinio dugno žmonės. Šią medžiagą jis surinko daugiausia iš sakytinės kalbos, tiesiogiai bendraudamas su nuteistaisiais, kalėjimo ir pataisos namų prižiūrėtojais, narkomanais, kišenvagiais ir žmonėmis iš kriminalinio pasaulio. Kodėl ėmėsi šio darbo, kaip rado kalbą su šiais žmonėmis ir kaip sekėsi su jais bendrauti, dr. R.Kudirka papasakojo „Vilniaus dienai“.

– Jau beveik dešimtmetį tyrinėjate kalinių, vagių, narkomanų kalbą. Kas paskatino to imtis?

– Mane kaip lingvistą sudomino kalėjimo, kriminalinio ir narkomanų bendruomenių žargono specifiškumas ir savitumas, palyginus juos su visais kitais socialiniais dialektais ar bendruoju žargonu. Taip yra atsitikę, nes kalėjimo ir pataisos namų bendruomenė yra labiausiai atribota nuo likusios visuomenės, sudaro savitą subkultūrą: čia galioja savi nerašyti įstatymai, vertybių sistema, tam tikra klasinė hierarchija. Tad natūralu, kad ir to „pasaulio“ kalba, kalėjimo žargonas, gyvena savo tarsi atsietą gyvenimą.

Kalėjimo žargonas ir tradicijos yra visu gražumu perimtos iš plačiosios tėvynės Tarybų Sąjungos laikų, nes dėl dažnų kalinių pervežimų buvo išplitęs ir nusistovėjęs tam tikras rusiškas šios subkultūros kalbos standartas. Lietuvai atgavus nepriklausomybę šios subkultūros sistema jau tapo autonomiškesnė ir pradėjo kisti tik jai savitu būdu, kai kurios skolintos žargonybės įgavo reikšmių, kurių nėra dabartiniame rusų kalbos kalėjimo ar kriminaliniame žargone.

– Per tuos metus daug laiko praleidote su tais žmonėmis. Gal galite plačiau papasakoti, kaip tai vyko: važiuodavote pas juos, kalbėdavotės, stebėdavote jų bendravimą? Susirašinėjote laiškais? Kitaip tariant, kokia buvo to darbo specifika?

– Medžiagą žodynui intensyviai pradėjau rinkti jau studijuodamas doktorantūrą VU Kauno humanitariniame fakultete. Per draugus rasdavau pažįstamų, narkodilerių, per juos vėl surasdavau dar kitus, ką tik grįžusius ir „pasitaisiusius“ pataisos namuose. Kas kaifuoja – pirkdavau dozę, po dozės kalbėdavome. Kas geria – „Starkos“.

Siekiau surinkti medžiagą iš sakytinės kalbos tiesiogiai bendraudamas su nuteistaisiais, kalėjimo ir pataisos namų prižiūrėtojais, narkomanais, kišenvagiais ir žmonėmis iš kriminalinio pasaulio. Pokalbiai dažniausiai buvo įrašomi diktofonu. Neretai informantai kategoriškai reikalaudavo to nedaryti, baimindamiesi įrašo kaip įkalčio ir pan., tada buvo klausinėjama ir užsirašoma. Taip pat tik užsirašant buvo galima apklausti kalinius per pasimatymus pataisos namuose (dėl vidaus taisyklių) ar per išgertuves pas dilerius, landynėse ar pan., kai diktofonas būtų traktuojamas kaip sekimas, nors kartais vis tiek buvo įrašinėjama paslėptu skaitmeniniu diktofonu.

Dalis kalėjimo žargono buvo tikslinama susirašinėjant laiškais su nuteistaisiais iš Pravieniškių pataisos namų ir Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo. Stengtasi informantų pasirinkti tiek iš senosios, tiek iš jaunosios kartos, nes kai kurie reiškiniai yra paplitę tik tam tikrose amžiaus grupėse: pavyzdžiui, senoji narkomanų karta yra labiau susijusi su opiatine, medikamentine narkomanija, o jaunosios kartos narkomanai labiau susiję su sintetiniais narkotikais, stimuliatoriais, haliucinogenais ir pan.

Apklausiant informantus iš kiekvienos socialinės grupės (narkomanų, kalinių ir kriminalinės) buvo atrinkti specialieji šio žodyno redaktoriai: tai asmenys, turintys daug praktinės patirties toje srityje. Jiems raštu buvo kelis kartus pateikiami peržiūrėti ir patikslinti visi tos srities žargonizmai su leksinėmis reikšmėmis. Nedidelė dalis medžiagos surinkta iš interneto forumų – tai dažniausiai su lengvaisiais narkotikais (marihuana, haliucinogenais ir pan.) susijusi ar į bendrąjį žargoną perėjusi kriminaline leksika.

– Ar tokia aplinka jūsų nebaugino?

– Toks tyrėjo likimas: turi prisitaikyti, būti drąsus, jei nepavyksta – ieškoti vėl, nenurimti. Su kai kuriais susidraugavau, dar iki dabar pabendraujam. Pavyzdžiui, kai kurie žmonės iš narkomanų bendruomenės yra gana išsilavinę (daug menininkų), o pradėjo kaifuoti vien todėl, kad negalėjo savęs atrasti, dėl per didelio jautrumo, egzistencinio nerimo ir pan. Su tokiais buvo ypač įdomu bendrauti.

Narkomanų (ir psichotropinių medžiagų vartotojų) subkultūra labai nevienalytė ir marga: nuo primityvaus apsiglušinimo ir relakso iki sąmonės išplėtimo ar įsivaizduojamo transcendentalumo ir naujų potyrių paieškų, psichodelinių tripų. Taip pat „valgiaraštis“ visų skoniui: pradedant nuo opiatų (chimijos) ir medikamentinės narkomanijos, o baigiant stimuliatoriais ir sintetiniais kvaišalais (amfu) bei haliucinogenais (markėm).

Ši sritis yra labiausiai šokiruojanti, nes kai iš arčiau susipažįsti su jų kasdienybe (spręskite iš šių citatų: „Kaluosi den v den ir nežinau kaip nulipt.“), matai visus tuos nesibaigiančius persilaužimus ir atkritimus („Aguona moka laukti...“), vienatvę, kūno degradaciją. Iki nepriklausomybės narkomanų subkultūra buvo savitu būdu susijusi su pasipriešinimu politiniam režimui, turėjo disidentizmo atspalvį, o dabartinė situacija ir sintetinių nebrangių narkotikų („Kavianskas soduose gamintas gaidys. Tikras gaidys.“) atsiradimas pakeitė vartojimo kultūrą, perkeitė ją labiau į gryną vartojimą be jokios „ideologijos“. Nors savo filosofiją jie visi vis dėlto turi.

– Kaip radote kalbą su tais žmonėmis? Juk turėjote prisistatyti, kas toks esate, ko iš jų norite? Kokia buvo jų pirminė reakcija? Ir kaip laikui bėgant keitėsi jų bendravimas su jumis? Ar pakito jūsų požiūris į žmones, su kuriais teko bendrauti?

– Pirma užduotis – savo elgesiu ir apklausimo būdu nurodyti, kad aš ne mentas, ne agentas: tai yra smulkiai neklausinėti nusikalstamos veiklos aplinkybių, pavardžių, tikslių datų. Daugiausia klausinėjau apie jų kalbą, žargonybių reikšmes, žargoninę frazeologiją. Taip pat dalis su kriminaliniu pasauliu susijusių žmonių ir narkomanų yra nuo tokio gyvenimo nusialinę psichologiškai: vien smurtas, apgavystės, suėmimai, mentai, zona, stukačiai ir pan.

Tai aš, universiteto dėstytojas, jiems buvau kaip žmogus iš Marso – aš jų nebijojau, siekiau draugiškai su jais pabendrauti. Pajusdavau, kad jie patys pradėjo apmąstyti savo žargoninę kalbą, jie lyg pajuto, kad čia savita sistema, tų žodžių reikšmė pastovi, patys pradėdavo svarstyti, iš kur atsirado koks nors žodis, pavyzdžiui, portugalas, padmalotkė, terpyla.

– Ar per tą laiką buvo kokių nors incidentų?

– Aš ramus, nekonfliktiškas žmogus, moku laiku atsitraukti, vyniot meškeres.

– Kam skirtas žodynas ir kuo jis galėtų būti naudingas, įdomus paprastam žmogui?

– Žodynas skiriamas studijuojantiems lietuvių leksikologiją, vertėjams ir visiems, besidomintiems socialine dialektologija, subkultūrų kalba ir pan. Kai kurie dalykai yra unikalūs: lietuvių kišenvagių žargonas dar nebuvo sistemiškai aprašytas.

– Kurie žodžiai ar frazeologizmai jums pačiam patiko labiausiai?

– Įspūdinga frazeologija: apsiimti paravozu – „prisiimti sau už visus kitus nusikaltimą“, užsukti lastus – „suimti“, prasisukti ant krytos – „būti nuteistam laisvės atėmimu uždaruoju režimu“, padaryti kojas – „surasti, kas perneštų raštelį, siuntinį zonoje“, bombinti karosus – „apiplėšti“, pakelti ant fakelo – „čefyrui užvirinti geležinį puodelį vandens padegus taukuotą skudurą“ ir kt.