Šeštadienį Rumšiškėse – Oninės ir Rugiapjūtės šventė

Pjovėjai ir rišėjai, Onos ir Onutės bei tradicinių švenčių mylėtojai šeštadienį laukiami Rumšiškėse – čia bus švenčiamos dvi vasaros šventės.

Rengiama staigmenų

2009-aisiais įvykusi pirma Oninių šventė Lietuvos liaudies buities muziejuje pritraukė beveik 600 dalyvių. Organizatoriai viliasi, kad šiemet jų bus dar daugiau, mat į Oninių minėjimą įtraukta papildomų pramogų.

"Pernai į renginį atpėdino daugiau vietinių Onų ir Onučių, o šiemet tikimės, kad į renginį atkeliaus Onos iš visos Lietuvos. Svarstėme, ar nevertėtų į šias vardines pasikviesti žymių Lietuvos Onų, tačiau galbūt tai įgyvensime kitais metais", – planus dėstė viena renginio organizatorių Gintarė Jančiūtė.

"Šiemet įtraukėme vainikų pinimo tradiciją, kurios nebuvo pernai. Lankytojai turės galimybę nusipintus vainikus parsivežti namo, taip pat kepsime duoną, mušime sviestą, o po rugiapjūtės darbų visi bus laukiami šokiuose", – intrigavo G.Jančiūtė.

Lankytojai turės galimybę pasivažinėti arkliukais, žirgų mylėtojai – dalyvauti aukcione, kuriame bus parduodami keturi žemaitukų ir stambiųjų žemaitukų veislės žirgai. Aukcionas vyks 10.30 val. Dirgalio sodyboje (Žemaitijos sektoriuje). Visi kiti lankytojai galės paskanauti šviežios duonos ir kitų naujojo derliaus vaišių.

Svarbiausios renginio dalyvės – Onos ir Onutės, pateikusios asmens dokumentą, į muziejų bus įleidžiamos nemokamai. "Be to, visos Onutės turės galimybę nemokamai išsiperti pirtyje", – pridūrė renginio organizatorė.

Laikosi tradicijų

Tradicinis rugiapjūtės laikas pagal senąjį kalendorių būdavo nuo Škaplierinės (liepos 16 d.) iki Oninių (liepos 26 d.). Tuo laiku soduose prisirpsta vyšnios, o laukuose subręsta rugiai.

"Oninėms iškepdavo šviežios duonos, nes iki jų stengdavosi nupjauti rugius. Pjauti pradėdavo per pilnatį tikėdamiesi, kad tuomet bus pilni aruodai ir kluonai. Liepos 26-oji – tai naujojo derliaus ir Onų vardadienio šventė", – tradicijas vardijo G.Jančiūtė.

"Lietuvos liaudies buities muziejuje, Mičiūnų sodyboje (Aukštaitija), švęsime Oninių ir rugiapjūtės šventę. Durys ir varduvininkės kėdė bus papuošti vainikais, o netoli sodybos augančių rugių laukas visus pakvies padirbėti – ansamblio "Praviena" nariai parodys, kaip buvo kertami ir rišami rugiai. Išgirsime rugiapjūtės dainų ir patys galėsite pabandyti nupinti vainiką ir surišti rugių pėdą", – šventės programą dėstė renginio organizatorė.

Rugiapjūtė baigdavosi vaišėmis, kurioms buvo ruošiamasi iš anksto: taupomi geriausi valgiai, daromas alus, gira. Buvo įprasta vaišintis šviežiais sūriais, sviestu, duona, medumi, dešromis, skilandžiais, lašiniais. "Po rugiapjūtės darbų jūsų lauks vaišės ir Rumšiškių miestelio Juškių šeimos kapela, pakviesianti pašokti ir pažaisti", – apibendrino G.Jančiūtė.

Geriau bulvės nei vainikas

"Šv.Ona – tai pabaigtuvių šventė, kitaip dar vadinama Nokiu arba Sirpstu. Tai diena, kai visos gėrybės jau prinokusios, žemdirbiai stengdavosi pasikasti šviežių bulvių, iš jų pasigaminti plokštainį ir iš šviežių grūdų išsikepti duonos", – pasakoja Kauno tautinės kultūros centro metodininkė Jurgita Kilikauskienė.

– Kaip žmonės švęsdavo šią šventę?

– Rugiapjūtė prasidėdavo prapjova – nupjaudavo pirmąjį pėdą ir jį būtinai parsinešdavo į namus, o pabaigtuvių šventė būdavo labai įspūdinga – nupjaudavo paskutinį pėdą ir tikėdavo, kad jame slypi javų dvasia, kuri suteikia dar didesnį derlių. Be to, pindavo pabaigtuvių vainiką, kurį parnešdavo ir apdovanodavo šeimininką. Oninės yra šios derliaus šventės diena, išliko ir patarlės: Šv.Ona – gera žmona, duoda pieno po uzboną arba Šv.Ona – gera žmona, apkepa duoną su smetona".

– Ar šiuolaikiniam žmogui šios tradicijos vis dar svarbios?

– Šios tradicijos turėtų būti svarbios ir aktualios šiandienos žmogui, ypač vaikams, kurie žino tik tiek, kad duonos galima nusipirkti parduotuvėje, tačiau nežino, kiek daug vargo reikia ją gaminant, kol ji patenka ant mūsų stalo. Nors tai turėtų būti svarbu, tačiau taip nėra.

– Kodėl ėmė nykti tradicijos švęsti pabaigtuves?

– Jau nuo XX a. vidurio šios tradicijos papročiai pradėjo nykti ir tai tapo nebeaktualu, kai rugius pradėjo pjauti kombainai, o ne moterys pjovėjos, plušėdamos XIX a. su pjautuvais. Anuomet šventės ir apeigos buvo labai svarbios, ypač moterims, kurios puoselėja papročius. Atsiradus technikai, situacija pasikeitė.

– Oninių šventimas neprilygsta Joninių populiarumui – gal dėl to, kad Onų ir Onučių Lietuvoje daug mažiau nei anksčiau?

– Aš manau, kad vardo suteikimas yra mados reikalas. Jeigu žmonės daugiau pradės švęsti Onines, atsiras vardinių švenčių, rengiamų miestuose, ir bus daugiau reklamos, tada ir Onučių Lietuvoje turėtų padaugėti. Vis dėlto aš žmonių tradiciniais vardais nepasigendu, nes jų tikrai yra nemažai. Jeigu pavartytume kokių penkerių metų statistiką, pastebėtume, kad tradicinių krikščioniškų vardų netrūksta. Visada labai smagu susipažinti su žmogumi, turinčiu tradicinį vardą, tačiau vardai yra daugiau mados reikalas.

– Kaip žmonės turėtų sveikinti Onas ir Onutes?

– Pagal tradiciją visi varduvininkai yra sveikinami uždedant vainiką. Jeigu tokį nupinsime su rugių varpomis – laikysimės tradicijos. Vis dėlto Oninės yra daugiau ne vainikų pynimo, o derliaus šventė. Kalbėjau su vyresniais žmonėmis, jie pasakojo, kad per Onines pasikasdavo bulvių ir išsikepdavo tradicinį patiekalą. Šiais laikais žmonės įpratę nusipirkti daržovių ir kitų gėrybių tada, kai jiems to reikia, neatsižvelgdami į laiką ar sezoną. Šeštadienį Onutes geriau pasveikinti pyragu ar tradiciniu bulvių patiekalu.