Nakties žygis 1923-ųjų metų sukilėlių kelias neišgąsdino drąsiausių

Drąsuoliai, naktį iš penktadienio į šeštadienį susiruošę į dvyliktąjį naktinį žygį Klaipėdos sukilimo dalyvių keliais, neapsiriko – jų laukė smagus nuotykis.

Šį kartą į uostamiestį žygiuota iš Priekulės pro Dituvą. Kasmet taip paminimi 1923 metų sausio 15-osios įvykiai, kai Lietuvos kariuomenės daliniai trimis kryptimis atžygiavo iki Klaipėdos ir užėmė prefektūrą. Taip Klaipėda ir visas Klaipėdos kraštas buvo prijungtas prie Lietuvos. Kasmet parengiamas naujas maršrutas.

Šiemet žygiuoti ketino apie pusantro tūkstančio entuziastų, bet į Priekulės mokyklą registruotis atvyko apie 1200 žmonių. Esama žinių, kad dalis jaunesniųjų išsigando prognozuotų stiprių šalčių ir atsisakė sumanymo naktį miško keliais įveikti 26 kilometrus.

Tačiau speigas nespaudė, naktį termometro stulpelis nusileido tik iki 8 laipsnių šalčio, tad žygeiviai tikinio, jog kelionės metu ne sušalo, o sukaito.

Žygio dalyvius, susirinkusius į Priekulės mokyklą pasveikino šios tradicijos sumanytojas ir nuolatinis organizatorius Algirdas Grublys. Po trumpo sveikinimo žodžio primintas kelionės maršrutas. Kaip įprasta, žygeiviai sugiedojo Lietuvos himną, triskart sušuko „Lietuva“ ir susiruošė į kelią.

Mokyklos koridoriai seniai bematė tokią gausybę žmonių. Čia susirinko visų kariuomenės rūšių atstovai, skautai, šauliai, medžiotojai, keliautojai, pavieniai patriotai, būreliai bičiulių uostamiesčio policininkai, moksleiviai. Skambėjo skirtingos tarmės, į nakties žygį susirengė atvykėliai iš visų Lietuvos regionų. Kartu su šeimininkais į tolimą kelią ėjo keli šalčio nebijantys keturkojai augintiniai.

Net pilnametystės dar nesulaukę skautai tikino, kad atstumas iki Klaipėdos jų nebaugina. Rugsėjo mėnesį ne vienas buvo nuėjęs pusšimtį kilometrų iš Baisiogalos į Radviliškį naktiniame žygyje „Pergalių ir kovų keliais“.

Tiesa, kaip ir prieš keletą metų, dalis pirmųjų žygeivių nuklydo nuo maršruto, bet po kiek laiko rado tikrąjį kelią. Pusiaukelėje, netoli Vilhelmo kanalo, ties Klaipėdos miesto riba jų laukė improvizuotas pasienio tarp Lietuvos ir kare nugalėtos Prūsijos postas.

Karybos istorijos klubo nariai, vilkėję vokiečių kareivių uniformomis pasitiko žygeivius, antspaudavo jų „dokumentus“, drauge fotografavosi, pokštavo ir linkėjo ištvermės.

Netoliese žygio dalyvių laukė karšta gardi kareiviška košė ir karšta arbata. Šiomis vaišėmis pasirūpino Šaulių sąjunga, Dragūnų pulko virėjos gamino maistą, o žygeiviams dalijo – savanoriai.

Pirmąjį etapą sparčiausia žingsniavusieji įveikė vos per dvi valandas ir 12 minučių. Pirmą kartą į šiame renginyje dalyvavusios Priekulės moksleivės, lydimos vietos muziejaus darbuotojos, užtruko kiek ilgiau ir neslėpė, kad nebuvo lengva, bet neverkšleno bei tikino nueisiančios iki galo.

Keliautojai juokavo, dalijosi įspūdžiais, pailsėję ir pasistiprinę skubėjo traukti per mišką ten, kur matėsi miesto žiburių nušviestas dangus. Paskutinis žygio dalyvių punktas buvo Taikos prospekto viduryje esantis Lengvosios atletikos maniežas. Čia pirmieji žygeiviai atėjo po vidurnakčio.