„Nakčiai paguldžiusi Eglutę taip, kaip jai patogu, atsigulu į lovą ant nugaros ir tas mirksnis yra mano poilsis, tada jaučiuosi, kad ilsiuosi“, – ištaria neįgalios dukters mama, naktį po keletą kartų atsikelianti, kad apverstų Eglutę ant kito šonelio.

Šiurpus klausimus

Eglutės mama, Nijolė Mišeikienė, kalba gyvai ir, regis, stojiškai: perėjusi ugnį ir pragarus atrodo rami, priimanti realybę tokią, kokia yra. „Ne, neįmanoma su tuo susitaikyti, niekada neįmanoma“, – tyliai ištaria ji, o šalia neįgaliojo vežimėlyje sėdinti Eglutė pasimuisto, tyli, kai mama pasakoja šimtus kartų mintyse perkratytą istoriją.

Kaip sveika gimusi mergytė, kurios jau laukė namuose penkeriais metais vyresnė sveikutėlė sesutė, tapo nei kojų, nei rankų nevaldančiu vaiku, nesugebančiu nuryti maisto, kalbėti, apsiversti ant kito šono?

Anksčiau gimdymo namuose vaikai buvo atskiriami nuo motinų ir pirmąsias dienas gyvendavo naujagimių palatoje. Joje su kitais kūdikiais buvo ir Eglutė.

N.Mišeikienė savo naujagimės natūraliai maitinti negalėjo. „Galbūt todėl neatneša Eglutės?“ – svarstė ji. Suvystytą dukrelę ji vėl pamatė tik paliekant gimdymo namus. N.Mišeikienę nustebino prie pat dukrytės akies išplitusi kraujosruva. „Tuoj praeis, taip dažnai nutinka“, – nuraminta medicinos sesutės mama grįžo į namus ir pasinėrė į motiniškus rūpesčius, kas mėnesį Eglutę nuveždavusi į polikliniką.

Kartą apsilankė moteris, kaip netrukus prisistatė – gydytoja. „Ar žinote, kad auginate neįgalų vaiką?" – stengdamasi neišgąsdinti paklausė gydytoja N.Mišeikienės. Tas klausimas apvertė visą gyvenimą.

„Ne“, – virpėdama atsakė. „Ne“, – atsakytų mamos širdis ir šiandien, per dvidešimt ketverius Eglutės gyvenimo metus tikėjusi stebuklu. „Ir dabar juo tikiu“, – paraudusiomis akimis pažvelgia N.Mišeikienė.

Gniuždantis nuosprendis

Aplankyta šimtai gydymo įstaigų, įvairiausių gydytojų, žiniuonių ir ekstrasensų. „Dieve, kokio tik šiaudo mes nesigriebėme", – atsidūsta moteris.

Maskvoje gydytojai paskelbė Eglės neįgalumo priežastį – trauma, parodė kaktoje net likusią žymę. Ir dar: per vėlai kreiptasi, reikėjo iki penkerių metų, tuomet buvo realios vilties, kad Eglutė galės vaikščioti. Į Maskvą jos nuvažiavo, kai Eglutei ėjo septyneri.

„Bet juk nebuvo jokios informacijos, kur galėčiau kreiptis, kokių specialistų reikia tokiam vaikui“, – sunkiai ištaria N.Mišeikienė.

„Ir dabar tas pats, – atsidūsta ji. – Motina su neįgaliu vaiku paliekami visiškai vieni, už priklausomas procedūras, pagaliau – informaciją reikia grumtis, eiti kryžiaus kelius. Pavyzdžiui, prieš keletą metų į Druskininkų sanatoriją atvažiavusių mūsų neįsileido paskelbę nuosprendį – vaikas neperspektyvus.“

Visada šalia

N.Mišeikienė su Eglute važinėjo į Maskvą, įvairios procedūros ten išties būdavo puikios, labai naudingos neįgaliam vaikučiui vystytis, tačiau Maskva – šitaip toli.

Kartą prieš vykstant į Maskvą, moteriai lūžo ranka, o Eglutę ji veždavosi ant rankų. N.Mišeikienė pati nusiėmė nuo rankos gipsą, prisitvirtino ranką prie liemens ir išvyko į tolimą, bet labai reikalingą Eglutei kelionę. „Ko tik nepadarysi dėl vaiko, – tyliai ištaria moteris. – Dabar kilnoti Eglę taip pat sunku – juk ji jau dvidešimt ketverių.“

„Atrodo – jaunesnė“, – išgirdusi tokį pastebėjimą Eglutė džiugiai sukrykštauja. Ji šalia ir mamai dalijantis sunkiais prisiminimais. O kaipgi kitaip? Ji visada šalia. Visada šalia ir likimas, neatsakantis į klausimą – kodėl?

Šalia ir Eglės tėtis – nekalbus, santūrus vyras, Eglutei sukonstravęs kėdę su ratukais, kai ji dar neturėjo neįgaliojo vežimėlio „Ir jį reikėjo nagais, ragais išsikovoti", – prisimena mama.

Kaip nepasiduoti?

Anksčiau šeima gyveno trečiame daugiabučio aukšte, į kurį Eglutę reikėdavo užvežti tėčio sumeistrautais ratukais. „Padedu dvi vyro tam paruoštas lentas ir tempiu, užtempusi imu tas lentas ir dedu ant kitų laiptų, taip ir tempdavau iki trečio aukšto, juk neužsidarysi su vaiku tarp keturių sienų, visai išeisi iš proto“, – N.Mišeikienės balsas kiek virpteli.

Prieš kelerius metų ją įveikė sunki depresija, kuri tęsėsi gal trejus metus. „Nieko neatsimenu iš tų metų, – pasakoja moteris. – Manęs tarsi nebuvo, gerai, kad nors mama, dabar jau mirusi, padėjo auginti Eglutę, – moteris nutyla. – Pasidaviau? Gal, net negaliu kalbėti apie tai, nežinau, kas buvo, tik žinau, kad buvo labai blogai." 2 psl. >>