Žalią žiemą kentėti dar galima, tačiau baltą – neįmanoma. Ši sparnuotu posakiu seniai tapusi vieno Kauno turguje prekiavusio juodaodžio afrikiečio frazė iš šiltųjų kraštų atvykusiems žmonėms vėl tapo aktuali.

Susirgo medžiai – jie be lapų

Minus 15, minus, 18, minus 24. Šiltųjų kraštų gyventojai, ypač gyvenantys Lietuvoje pirmą žiemą, su nerimu akyse žvelgia į orų prognozes internete arba termometro stulpelį.

„Mama, nepatikėsi, bet čia susirgo medžiai ir ant jų neliko lapų“, – tai – ne anekdotas, o dar viena neišgalvota istorija, kai studentas iš Izraelio rudenį rašė laišką savo artimiesiems. Galime spėlioti, ką jis rašė pamatęs sniegą ir kai už lango oro temperatūra siekė 20 laipsnių šalčio.

Šiuo metu Kaune gyvenantys iš šiltų kraštų kilę užsieniečiai tarsi sutartinai tikina, kad jiems patinka sniegas, šaltas oras, tačiau paprašyti patikslinti juokiasi: geriausia, kai temperatūra svyruoja apie nulį.

Lagose gyvenęs ir ketverius metus Lietuvoje besimokantis Sveikatos mokslų universiteto penktakursis 29-erių nigerietis Arnoldas Dumue juokiasi, išgirdęs klausimą apie šaltį. „Na, man patinka šaltis, bet kai nelabai šalta. Kas yra šalta, bet nelabai? Nulis laipsnių“, – juokėsi vyras.

Verkė iš šalčio

Nedejuojantis ir nesiskundžiantis A.Dumue neslepia, kad toks šaltis jam nebuvo naujiena. Rekordiškai žemą oro temperatūrą jis pajuto, kai pirmą kartą palikęs gimtąją Nigeriją 2007 m. išvyko į Ukrainą. Tuomet Charkove oro temperatūra siekė 29 laipsnius šalčio.

„Tuomet verkiau ir kalenau dantimis“, – prisipažino vyras, gimtoje šalyje įpratęs prie 30 laipsnių karščio.

Dabartinis šaltis Lietuvoje jam vėl primena tuos laikus. Tiesa, dabar A.Dumue tam pasirengęs. Kaip jis kovoja su šalčiu? Vyras šypsosi: jis miega su drabužiais ir po keliomis antklodėmis.

„Po studijų ir praktikos Kauno klinikose skubu namo ir stengiuosi nekišti nosies į lauką, – sakė studentų bendrabutyje gyvenantis A.Dumue. – Laimė, langai nauji, bendrabučio kambaryje šilta.“

Paskutinį kartą prieš šv.Kalėdas iš gimtosios Nigerijos, kur aplankė artimuosius, draugus, grįžęs A.Dumue jiems ilgai turėjo pasakoti apie sniegą ir šaltį.

„Jūs nesuprasite, nes to neįmanoma paaiškinti, – bene šimtus kartų kalbėjo A.Dumue. – Šį ekstremalų išbandymą suvoksite tik tai išgyvenę savo siela ir kūnu.“

Stengiasi būti namuose

Ketverius metus Kaune besimokantis Lietuvos sveikatos mopkslų universiteto V kurso 25-erių studentas iš Šri Lankos Edwinas Peiris Shugirthananas taip pat pirmą šaltį pajuto ne Lietuvoje. Anksčiau Baltarusijoje mokęsis studentas, kur pirmą kartą atvyko būdamas 19 metų, išgyveno jam rekordinę 36 laipsnių speigo temperatūrą.

„O, taip, buvo labai labai šalta, bet nemiriau“, – juokėsi E.P.Shugirthananas, pripažinęs, kad ir dabartinis šaltis jo nedžiugina. Juolab kai šiuo metu jo gimtojoje šalyje – 32–33 laipsniai karščio.

Kaip jis kovoja su šalčiu Kaune? Geria labai daug karštos arbatos, rečiau – kavos, šiltai rengiasi ir daug laiko praleidžia namie, prie knygų ir kompiuterio.

„Ir po studijų kuo greičiau skubu namo, – pasakojo viename bendrabučio kambaryje su dvejais metais jaunesniu broliu gyvenantis E.P.Shugirthananas. – Rytais ypač šalta iškišti nosį, tačiau mikroautobusu važiuoju trumpai ir skubu į šiltas patalpas, o vakarais – kuo greičiau į bendrabutį.“

Apsikabinę arbatinuką

Jau beveik 12 metų laimingai vedęs filipinietę Marią Teresą Ubasą-Markevičius, 36-erių kaunietis Andrius Markevičius, išgirdęs pokalbio temą, nusijuokė: „Sėdime namie apsikabinę arbatinuką.“

Pernai rugpjūtį po ketverių metų pertraukos vėl grįžęs į gimtąją šalį su šešerių metų dukra Amber ir penkerių metų sūnumi Nigel, vyras jau buvo atpratęs nuo lietuviškų orų.

„Šalta, ypač, žmonai, – prisipažino A.Markevičius – Bute sėdime vilkėdami po du megztinius ir geriame daug karštų skysčių.“

Pas juos apsilankę draugai nustemba, kad jų daugiabutyje Dainavos mikrorajone šilta: Markevičių namuose – 25 laipsniai šilumos, kuri toli gražu nesiekia Filipinams įprastos 6–8 laipsniais dar aukštesnės oro temperatūros.

Vaikų namo nenuvarysi

A.Markevičiaus žmonai atšiaurus lietuviškas oras – ne naujiena, nors šįkart šaltis esąs baisus. Filipinietė Kaune jau buvo praleidusi tris žiemas ir pirmą kartą gyvenime pamatė ir sniegą. Tuomet iškart išlėkė į kiemą ir grožėjosi jai neįprastu reiškiniu. Čiupinėjo rankose tirpstančias snaiges.

“Buvau laiminga... – šypsojosi Matet, kaip ją vadina artimieji. – Tai kažkuo priminė smėlį paplūdimyje, tačiau sniegas labai šaltas, ir po penkių minučių aš nuskubėjau namo.”

“Oi... – prisimindama pirmą žiemą tęsdama atsiduso ir nusišypsojo 38-erių Maria. – Šaaalta.”

Šaltomis žiemos dienomis net šildomame bute Matet kalendavo dantimis ir dažnai sėdėdavo susisupusi į paltą. Viena maloniausių dovanų Markevičių šeimai tuomet buvo elektrinis šildytuvas, kurį Matet tampydavosi iš kambario į kambarį.

Klausiamas, kaip reagavo į šaltį ir sniegą vaikai, Andrius nusijuokė: „Jiems buvome sakę, kad snigti gali ir rudenį, tačiau per Kalėdas tikrai turėtų būti sniego.“ 2 psl. >>