2012-aisiais Lietuvos švietimo ministro įsakymu apribotos galimybės mokyti vaikus namuose netenkina vis daugiau šeimų. Entuziastai buriasi į grupes ir atkakliai bando grąžinti liberaliąją švietimo namuose sistemą.

Jie įsitikinę: mokydamiesi namuose vaikai ne tik patiria mažiau streso, bet ir įgauna gilesnių žinių. "Sėkmės lydimi pasaulio žmonės daug pasiekė ne todėl, kad daug laiko praleido mokykloje, bet todėl, kad rado sritį, kuria aistringai domėjosi ir tam skyrė daug savo laiko", – sako viena mokymosi namuose entuziasčių Agnė Kundrotienė.

Entuziastai periodiškai kreipiasi į Švietimo ir mokslo ministeriją, tačiau problema iš vietos nepajuda: buvusio švietimo ir mokslo ministro Gintaro Steponavičiaus 2012 m. birželio 28 d. įsakymas Nr. V-1049 lieka it akmenyje iškaltas. Mokymosi namuose šalininkų argumentai – pasikeitę visuomenės poreikiai (didėjančios nuotolinio darbo galimybės, tai, kad vis daugiau jaunų šeimų keliasi gyventi iš didmiesčio į atokesnes gyvenvietes, kur nėra pakankamai gerų mokyklų ir pan.), Konstitucijos užtikrinta galimybė rinktis kiekvienai šeimai tinkamą ugdymo(si) formą, lieka neišgirsti.

"Nuotolinis mokymas Lietuvoje veikia ir, reikia pažymėti, labai sėkmingai bei efektyviai jau gerą dešimtmetį. Vilniaus Ozo gimnazijos direktoriaus ir jo kolegų pastangomis jau yra sukurta galinga elektroninė duomenų bazė su maždaug 12 tūkst. pamokų, daugybė vaikų, turinčių į tai teisę, sėkmingai baigia mokslus ar jiems reikalingą jų dalį ir gauna valstybės pripažintus mokslo baigimo dokumentus, gali toliau stoti į kolegijas, akademijas, universitetus. Deja, galimybę rinktis tokį mokslą turi tik labai ribota visuomenės dalis", – interviu "Kauno dienai" sakė A.Kundrotienė.

Ji ir jos bendraminčiai įsitikinę: galimybę mokytis namuose turi turėti ne tik sveikatos sutrikimų turintys vaikai, emigravusių šeimų atžalos, meistriškumo ar mainų programose dalyvaujantys sportininkai, vaikų susilaukusios nepilnametės ar mokiniai, turintys savivaldybių administracijų vaiko teisių apsaugos padalinių rekomendaciją, bet ir sąmoningų tėvų vaikai.

– Kuo naudingas mokymasis namuose? Tikriausiai esama įtikinamų moksliniais tyrimais paremtų argumentų.

– Yra žinoma, kad savarankiškai besimokantys namuose vaikai ne tik lenkia tradicinėse mokyklose besimokančius savo bendraamžius akademiniais pasiekimais, bet ir yra daug brandesni, savarankiškesni, kūrybingesni, mokantys išsikelti tikslus ir jų siekti. Tokie prestižiniai universitetai, kaip Harvardo, Jeilio, Stanfordo ir kt., noriai priima namuose besimokiusius mokinius, nes jie dažnai lenkia tuos, kurie lankė paprastas mokyklas.

2004 m. Tarptautinio mokymosi namuose tyrimų instituto (National Home Education Research Institute, NHERI) įkūrėjas Ryanas D.Ray JAV atliko tyrimą, kuriame dalyvavo apie 12 tūkst. žmonių iš visų 50 valstijų, kurie buvo mokęsi namuose ne mažiau nei septynerius metus. Palyginti su bendraamžiais, jie pasižymėjo gerokai aukštesniais išsilavinimo rodikliais, o jų socialiniai įgūdžiai buvo arba tokie pat, arba geresni už lankiusiųjų standartines mokyklas. O lyginant įvairius kasdienius įgūdžius, besimokiusieji namuose visa galva lenkė savo konkurentus: jų mokslo rezultatai buvo 15–30 proc. aukštesni nei tradicinėse mokyklose besimokančių bendraamžių. 2008 m. papildyti tyrimo rezultatai parodė, kad savarankiškai besimokiusių vaikų mokymosi rezultatai visiškai nepriklausė nuo tėvų išsilavinimo lygio ar šeimos pajamų. Kitas tyrimas, kuriame dalyvavo 8–10 metų vaikai, parodė, kad namuose besimokiusieji neturėjo elgesio problemų, kurių turėjo einantieji į mokyklą vaikai. Tyrimai rodo, kad namie mokyti vaikai, o vėliau ir suaugusieji, yra gerokai laimingesni, daug labiau patenkinti savo gyvenimu ir tikintys, kad sunkiu darbu galima viską pasiekti.

– Kokia jūsų asmeninė patirtis – tikriausiai savo vaikus norėtumėte mokyti namuose?

– Mano asmeninė patirtis labai paprasta ir turbūt Lietuvoje nereta – pati baigiau mokyklą su pagyrimu ir lengvai įstojau į tuo metu man patikusią specialybę, kurią sėkmingai baigiau. Tiek mokykloje, tiek universitete gavau daug žinių, deja, dauguma jų kaip įėjo pro vieną ausį, taip pro kitą labai greitai išėjo. Paruošus pamokas, o vėliau ir po paskaitų, bėgdavau tekina kitur – į įvairius būrelius, kolektyvus, kur ir vyko mano tikrasis gyvenimas, tikrasis bendravimas su mokytojais, bendraamžiais, atsitiktiniais žmonėmis. Praėjo daugiau nei dešimtmetis, kai baigiau universitetą, o per tą laiką teko ir po pasaulį pakeliauti, skirtingus darbus dirbti. Pagaliau atradau, kad mano vaikystės polinkiai, kurie buvo užkariavę mano širdį ir protą, bet kuriems tąsyk reikšmę teikiau tarsi tik pati viena, dabar yra mano pajamų šaltinis. Todėl kirba mintis: "O kas, jei man būtų leidę daug mažiau laiko skirti pamokoms, bet daugiau – tiems sugebėjimams, kurių turėjau?" Keletą metų teko gyventi JAV, sutikau daug energingų, sumanių, veiklių, kritiškai mąstančių, nepaprastai bendruomeniškų žmonių, turinčių savo gyvenimo kryptį ir sėkmingai ja einančių. Artimiau susipažinus, paaiškėjo, kad absoliuti dauguma jų buvo mokyti namuose.

– Kai kalbama apie mokymąsi namuose, daugiausia akcentuojama mokymo programa ir vaikai. Tačiau tokia sistema didelę atsakomybės naštą užkrauna ant tėvų pečių.

– Stereotipiškai galvojama, kad vaikui žinių gali suteikti tik kvalifikuotas mokytojas. JAV atlikti namų mokymo tyrimai rodo, kad vaikui perteikiamų žinių lygis nepriklauso nuo suaugusiojo išsilavinimo ir vaiko mokymosi proceso kontroliavimo lygio. Nes geriausiai žinias vaikas įsimena tuomet, kai pats yra motyvuotas tų žinių gauti ir jų siekti. Deja, kol tokie mokslininkai kaip Sugata Mitra savo eksperimentais ("Skylė sienoje" ar "Mokykla debesyje"), rodo pasauliui, kad vaikai, jiems suteikus reikiamas priemones, pranoksta net ir didžiausius mūsų lūkesčius, mes ir toliau kalbame apie programas, sistemą ir menamas tėvų klaidas.

Šiais laikais, kai informacija yra visiems prieinama, įsivaizduojama tėvų atsakomybės našta yra pervertinama. Keistai paplitęs mūsų lietuviškas požiūris į klaidas, o ypač jų (ne)darymą mokykloje, kiša mums patiems koją. O mūsų tėvai ar tų klaidų nedarė? Kiek mūsų pusę savo gyvenimo tenkino neišsipildžiusius tėvų, o ne savo, lūkesčius? Kiek mūsų ir dabar dar vis bijo suklysti? Bijo, ir todėl nieko nedaro. Tėvų tikslas turėtų būti nebijoti klaidų, ne perteikti vaikui žinias, bet motyvuoti būti smalsiam, kelti klausimus ir ieškoti į juos atsakymų, kartu sudarant jam sąlygas atsirinkti, kas yra teisinga, o kas – klaidinga, kitaip tariant, išmokyti jį mokytis. Ir ne tik tada, kai yra užduota namų darbų, bet visą gyvenimą.

– Vienas pagrindinių skeptikų argumentų – nelankydamas mokyklos vaikas prasčiau socializuojasi. Bendravimas su bendraamžiais neduoda progos vaikui spręsti rutininių problemų, kurios neišvengiamos ne tik kasdien lankant mokyklą, bet ir apskritai suaugusiųjų gyvenime.

– Stereotipiškai galvojantis žmogus mano, kad vaikas, kuris yra mokomas namuose tėvų arba mokosi nuotoliniu būdu padedamas mokytojo ar kito asmens, sėdi vienas namuose tarp keturių sienų, apsikrovęs vadovėliais ir sąsiuviniais, apimtas depresijos ir pan. Anaiptol – toks vaikas yra visų pirma laimingas, galėdamas kiekvieną rytą iki valiai išsimiegoti ir atsikelti žvalus, kupinas jėgų, o ne nenoro eiti į mokyklą; toks vaikas būna namie nebūtinai vienas (nekalbant apie suaugusiuosius šalia) – juk jei šalyje yra namų mokymosi galimybė ir tokių vaikų yra, jie paprastai mielai mokosi vieni su kitais, vieni pas kitus namuose, gamtoje ir kitose tam tinkamose vietose. Toks vaikas yra laisvas rinktis, kiek laiko sėdėti prie jam sunkiai įveikiamo matematikos uždavinio (kol galiausiai jį įveiks). Toks vaikas nebijo paklausti tėčio, mamos, savo močiutės ar mokyklos mokytojos(-o) (nuotolinio mokymo atveju), nes jis žino, kad visada gaus atsakymą. O ką mes matome mokykloje? Ar dažnas vaikas kelia ranką ir klausia mokytojo(-os) to, kas jam neaišku? Kiek jų, baigę mokyklą, iš viso nežino, ką toliau daryti, nes štai nebėra prieš tave stovinčio ir viską nurodinėjančio mokytojo?

Kalbant apie bendraamžių bendravimą – kiek vaikai mokykloje realiai bendrauja? Pamokose, kai mokytojas tildo vos perskrodusį tylą vieno ar kito mokinio žodį? Per pertraukas, kai kokia "kasta" tyko aukos, idant galėtų ką pašiepti, pastumti, psichologiškai sužlugdyti?

Kanados mokslų daktaras Gordonas Neufeldas, ilgametis vystymosi psichologas, tėvų konsultantas, teigia, kad vaikų socializacijai yra reikalinga aplinka, ugdanti tinkamus socialinius įgūdžius. Psichologai vis dažniau kalba apie tai, kad vaikams daug svarbesnis yra ryšys ir bendravimas su suaugusiaisiais nei su bendraamžiais. Kita labai svarbi G.Neufeldo teorija, kuri remiasi moksliniais atradimais, – pagrindinė sveikos vaiko asmenybės vystymosi sąlyga yra tvirtas ir glaudus ryšys su už juos atsakingais suaugusiaisiais. Pastebėta, kad paauglių žodynas tampa vis skurdesnis todėl, kad vaikai yra labiau prisirišę vieni prie kitų nei prie suaugusiųjų, atsakingų už juos. Daug daugiau naudos yra vaikui bendrauti su tuos pačius interesus turinčiais žmonėmis (būreliuose, bibliotekose, muziejuose, kt.) nei su nuolat įtampą keliančiais bendraklasiais, esančiais toje pačioje erdvėje. Santykinai mažiau laiko praleisdamas prie standartizuotų užduočių, vaikas turi daugiau laiko domėtis jam patinkančia veikla ir taip natūraliai tampa apsuptas jį visokeriopai ugdančių įvairaus amžiaus žmonių.

– Kodėl tokios šalys, kaip Vokietija, nėra liberalios mokymosi namuose atžvilgiu – gal tas atsargumas nėra be pagrindo?

– Nors JAV mokymas namuose įstatymiškai apibrėžiamas skirtingai kiekvienoje valstijoje, bendrai jis yra legalus. Valstijas galima skirstyti į tris grupes pagal kontrolės kiekį, kurį valstijos naudoja namuose mokančių šeimų apskaitai ir kontrolei. Vienos valstijos mokymą namuose toleruoja, o kitos net skatina. Pvz., Ilinojaus valstijoje (kur yra ir didžiausia JAV lietuvių bendruomenė Čikagoje) namuose mokančios šeimos nėra kontroliuojamos, joms net yra suteikiamos mokesčių lengvatos, mat buvo nustatyta, kad viena namuose savo vaikus mokanti šeima per metus valstijai sutaupo apie 5 tūkst. dolerių. Namuose mokantys tėvai gali išsiimti mokytojų pažymėjimą, kuris jiems suteikia įvairias kitas lengvatas. Šeimos dažnai gali nemokamai ar už minimalias kainas lankytis muziejuose, zoologijos soduose ir pan.

Kalbant apie Vokietiją, kur namų mokymas šiuo metu yra draudžiamas, svarbu paminėti, kad mokymą namuose uždraudė ne kas kitas, bet Adolfas Hitleris. Iki šių dienų tas draudimas taip ir neatšauktas. Vienas pagrindinių motyvų, kuriuos mini Vokietijos pareigūnai, – bijoma, kad nevienalytis vaikų švietimas sukurs vadinamąsias "paralelines" visuomenes, t.y. atsiras žmonių, kurie mąstys kitaip nei dauguma. O su daugumos mąstymu nesutinka tokios šeimos, kurios, pavyzdžiui, nenori, kad jų vaikams būtų dėstomos liūdnai pagarsėjusios "pornografijos pamokos". Nesutikus su daugumos mąstymu, esi priverstas periodiškai mokėti baudas ir net atlikti bausmes įkalinimo įstaigose. Vienintelė išeitis tėvams – emigruoti į kitą šalį, kol vaikai dar nepradėjo lankyti mokyklos, kitu atveju Vokietija negailestingai persekioja šias šeimas po visą pasaulį.

Vienas iš nuskambėjusių pavyzdžių – Romeike's šeimos drama, kuriai 2010 m. JAV suteikė politinį prieglobstį, tačiau į valdžią atėjus demokratams (prezidentas Barakas Obama), Vokietijos spaudimu buvo bandoma atimti Romeike's šeimai teisę į politinį prieglobstį. Vėliau sekė ilga ir sunki kova dėl šios šeimos JAV teismuose, į kurią įsijungė visa JAV mokančių namuose žmonių bendruomenė. 2014 m. JAV valdžia nusileido ir patvirtino, kad Romeike's šeima nebus deportuota.

Namų mokymas sėkmingai egzistuoja Latvijoje, Estijoje, Kanadoje, Danijoje, Čekijoje, Austrijoje, Vengrijoje, Airijoje, Islandijoje, Didžiojoje Britanijoje, Lenkijoje, Portugalijoje, Rumunijoje, Ukrainoje, Šveicarijoje, Prancūzijoje ir kt.

– Dar vienas argumentas prieš mokymą namuose: ar ne geriau vaikui gauti žinių iš dviejų skirtingų šaltinių – mokyklos ir tėvų?

– Tėvų indėlis vaikų mokymuisi, be abejo, yra svarbus, ypač pradinėse klasėse. Deja, grupinis vaikų mokymas dažnai perpildytose klasėse neužtikrina kokybiško mokymosi. Nereta situacija, kai vaikai iš mokyklos pareina nesupratę naujos temos, todėl visas realusis mokymasis vyksta vakare ruošiant pamokas.  Kadangi vaiko dienotvarkę paprastai sudaro ne tik mokykla ir namų darbai, bet ir neformalusis ugdymas, bendravimas ir žaidimai su draugais, individualus mokymas namuose padeda sutaupyti laiko, kurį vaikas gali skirti savo pomėgiams ir neformaliajai veiklai, kurioje be streso ugdomi svarbūs vaiko, kaip augančios asmenybės, gebėjimai ir kompetencijos.