V. Adamkus: tarptautinė visuomenė turi iš Lietuvos imti pavyzdį

Taip LRT RADIJUI sako 90-metį minintis kadenciją baigęs prezidentas Valdas Adamkus. „Nors ES pasmerkė agresiją ir įvedė ekonomines sankcijas Kremliui [...], matau, kad vienybė pradeda aižėti. Viena kita valstybė pradeda galvoti, kad reikia lengvinančių aplinkybių, kad reikia šiek tiek atpalaiduoti varžtus. Tai kelia nerimą. Manau, kad tai neteisinga. Užuot atleidę, turime rodyti dar stipresnę vienybę“, – pabrėžia V. Adamkus.

– Prezidente, kuo jums pačiam svarbi ši diena?

– Atrodo, kad ji nesiskiria nuo kitų, diena kaip diena. Žinau, kad tai sukaktuvės – nueitas ilgas gyvenimo kelias. Tačiau manau, kad svarbu ne skaičiai, o kaip tas gyvenimas nugyventas. Ar laimėjimai ir pralaimėjimai pateisina viltis, ar vertybės buvo įgyvendintos. Toks mano požiūris į jubiliejų. Mano gyvenimo ar nueito kelio vertinimas priklauso ne nuo manęs, o nuo kitų. Vertindamas save, kartais pagalvoju, kokių klaidų esu padaręs. Galbūt šiandien, turėdamas daugiau patirties, pasielgčiau kitaip. Tačiau, viską apibendrinęs, pagal penkių balų skalę duočiau sau keturis.

– Galvodamas apie nuveiktus darbus, dažniau prisimenate pergales ar pralaimėjimus?

– Daugiau galvoju apie pergales. Kai kurių įvykių ar pasiekimų prisiminimas sukelia dvasinį pasitenkinimą. Kai kuriuos dalykus žmonės galbūt vertintų kitaip, tačiau mano posakis toks – jei visiems esi geras, tau kažkas negerai.

– Prieš kelerius metus sakėte, kad lūžis Lietuvoje dar neįvyko ir buvote naivus manydamas, jog viskas pasikeis labai greitai. Ar vis dar laikotės šios nuomonės?

– Svarbiausia, kad, grįžęs į Lietuvą, turėjau savo viziją ir tikslus. Maniau, kad užtruks kokius penkerius metus, kol įvyks lūžis ir visi gyvensime laimingai, žiūrėsime į ateitį. Šiandien į tai žvelgdamas manau, kad buvau naivus – gyvenime taip nebūna, per trumpą laiką neprasilaužiama. Kai po 50 metų trukusios okupacijos išauga kelios kartos, varžomos tam tikromis ribomis, negaunančios plačios pasaulėžiūros, negalima kaltinti visuomenės dalies, kuri vis dar ribotai žiūri į naują padėtį ir pristabdo progresą, kurio tikėjausi.

Blogiausia tai, kad per pirmuosius penkerius metus nieko negalima buvo padaryti, bet šiandien, po 25 metų, mes vis dar turime problemų, gyvename sovietinės santvarkos liekanomis. Man tai skaudu. Mūsų dienų problema – esame laisvi, mums atviros durys į visą pasaulį, pasaulis mus priima, o mes to neišnaudojame nuo tų laikų, kai buvome varžomi.

– Esate sakęs, kad lietuvių tauta turi milžinišką potencialą, kuris ne visada prasiveržia. Ar jūsų nuomonės nekeičia pastarieji įvykiai? Pavyzdžiui, mokslininkas Virginijus Šikšnys buvo minimas kaip pretendentas gauti Nobelio premiją.

– Nekeičiu nuomonės dėl to, kad tikiu lietuvių talentu. Tas talentas egzistuoja, tai įrodo ir pastarieji įvertinimai tarptautinėje plotmėje. Kai kuriose gyvenimo srityse mes jau esame pasiekę pasaulinį lygį, tereikia pažiūrėti į medicinos, fizikos, matematikos pasiekimus.

Esame maža tauta, bet eiti į priekį kartu su modernėjančia ir pažangą darančia pasaulio visuomene – milžiniškas laimėjimas. Man dažnai kyla klausimas, iš kur Lietuvoje tiek sukaupto talento. Atsakymo nerandu. Mano prielaida tokia, kad 50 metų buvome sukaustyti, įsprausti į rėmus ir nebuvo jokios progos pasireikšti. Staiga viskas atsidarė ir tas talentas pasirodė. Norėčiau, kad visose gyvenimo srityse būtų taip, kaip minėtose.