Sugrįžę emigrantai: turime grąžinti skolą tėvynei

Tada, kai karjeros laiptai kyla tik į viršų, uždarbis svaigina, o saugumą žada nuosavi namai, prieš kelerius ar net keliolika metų iš Lietuvos išvykę lietuviai grįžta tėvynėn. Sako, turi grąžinti jai skolą.

Pirmas klausimas: "Ko tau čia?"

Po 17-os metų užsienyje – atgal į Lietuvą. Patogų gyvenimą ir solidžias viceprezidento pareigas viename garsiausių JAV investicijų bankų "Goldman Sachs" Milda Dargužaitė išmainė į darbą Ūkio ministerijoje. Tokiam gana radikaliam sprendimui ji ryžosi vos per mėnesį.

Susikrovė lagaminus, užrakino pusės milijono dolerių vertės namų Brukline, Niujorke, duris ir parskrido į Vilnių. Čia 34 metų moteris įsikūrė nuomojamame bute Senamiestyje. Vos prieš kelias savaites žengusi Niujorko aveniu, dabar kasryt į darbą ji keliauja Gedimino prospektu.

Midlberio koledže matematikos ir ekonomikos bakalauro, o Prinstono universitete – optimalios veiklos tyrimų ir finansų inžinerijos magistro laipsnius įgijusi M.Dargužaitė Ūkio ministerijoje kuruos valstybės valdomų įmonių efektyvumo didinimo, rizikos kapitalo ir finansų inžinerijos sritis, ministrui patars ekonomikos ir finansų klausimais.

"Kai draugams Amerikoje pranešiau, kad grįžtu namo, visi džiaugėsi ir sveikino, girdi, vau, kokį įdomų darbą dirbsi! O lietuviai atvirai stebisi: "Ko tau čia? Na, tu ir sugalvojai..." Laimė, buvau psichologiškai pasirengusi tokiam sutikimui", – su plačia amerikiečiams būdinga šypsena pasakojo M.Dargužaitė.

– Pripažinkite, nuostaba ne be pagrindo. Esame pratę matyti iš Lietuvos bėgančius tautiečius, todėl grįžtantys daugeliui iškart kelia nepasitikėjimą.

– Lietuviai linkę save plakti: pirmiausia skundžiamasi, kad tūkstančiai žmonių emigruoja, o paskui stebimasi, kai kas nors grįžta. Patikėkite, Lietuvoje tikrai nėra blogai, todėl čia ir esu.

Grįžti paskatino atsiradęs pokyčių ir iššūkių troškimas. Amerikoje jau buvau įpratusi prie aiškaus gyvenimo, nejučia atsidūriau tam tikroje komforto zonoje. Tada pamažu atėjo supratimas, kad tobulėti galima tik tada, kai pats sau sumaišai kortas, kai imiesi ko nors naujo.

Be to, bėgant metams pradedi manyti, kad savo žinias gali pritaikyti kokiam nors prasmingesniam darbui.

O čia prieš maždaug metus į JAV atvyko Andrius Kubilius, susitiko su lietuvių bendruomene. Premjeras pasakojo apie Lietuvoje vykdomas reformas, neslėpė emigracijos problemų ir išreiškė viltį, kad vieną dieną žmonės ims grįžti, pritaikys savo žinias tėvynėje. Šis susitikimas mane paveikė, pradėjau vis dažniau susimąstyti apie Lietuvą, užmezgiau dialogą su Vyriausybe ir vieną dieną gavau darbo pasiūlymą. Apsispręsti turėjau labai greitai.

– Viena svajoti, visai kas kita priimti realius sprendimus. Turbūt buvo nelengva palikti gyvenimą, kokį buvote susikūrusi Užatlantėje? Uždarbis skirsis dešimtis kartų...

– Grįžau tikrai ne dėl finansinių motyvų. (Šypsosi.) Man įdomus pats darbas, nors jis labai skiriasi nuo to, ką dariau iki šiol. Privačiojo ir valstybinio sektoriaus skirtumai iš esmės labai ryškūs, o aš, prisipažinsiu, dar iki galo neįsigilinau, kaip viešasis sektorius veikia Lietuvoje. Todėl šios savaitės man labai įtemptos, stengiuosi kuo greičiau mokytis, įsisavinti naujus dalykus. Tenka dirbti net naktimis.

Tačiau žinau, kad į šias pareigas tinku, nes jos susijusios su mano kompetencijomis. Labai pritariu Ūkio ministerijoje vykdomoms reformoms – valstybės valdomų įmonių pertvarka turi vykti, tik reikia ją efektyviai įgyvendinti.

Kalbant apie Ameriką, taip, buvo sunku palikti tenykštį gyvenimą, draugus. Juk gyvenimą ten kūriau beveik 17 metų! Čia viską turiu pradėti nuo nulio: nežinau, kuriose parduotuvėse apsipirkti, kokį telefoną įsigyti, kokį mobiliojo ryšio operatorių pasirinkti geriausia ir pan. Niujorkas labai gyvas, dinamiškas didmiestis. Dievinu jį, tačiau neslėpsiu: tas judrumas, triukšmas vargina. Vilniuje jaučiuosi lyg kurorte.

– Palyginti su banku, darbas ministerijoje turbūt irgi viso labo ramus užutėkis?

– Žinau, ką reiškia dirbti 120 valandų per savaitę, kai nemiegi tris dienas ir dvi naktis, o namo grįžti tik išsimaudyti ir persirengti. Tačiau dabartinių savo pareigų atokvėpiu nepavadinčiau – turiu labai į daug ką įsigilinti, norisi kuo greičiau.

Be to, pastebėjau, kad ministerijoje žmonės tikrai dirba ilgiau ir lygiai penktą valandą kabinetai neištuštėja. Yra gana nemažai aktyvių, iniciatyvių darbuotojų, kurių darbo kultūra menkai skiriasi nuo amerikietiškos. Kol kas susidūriau su protingais, gabiais žmonėmis, turinčiais gerų intencijų.

– Namų Brukline nepardavėte, vadinasi, pasilikote galimybę pabėgti?

– Į Lietuvą skridau turėdama bilietą į vieną pusę, todėl esu nusiteikusi rimtai. Tiesa, visko nutinka. Štai ir į Ameriką kadaise keliavau negalvodama, kad ten gyvensiu šitiek metų. Nežinau, ar grįžau iš patriotizmo, bet prieraišumą šiam kraštui tikrai jaučiu. Čia mano tėvai, užaugau ir kaip asmenybė brendau Lietuvoje, čia susiformavo mano vertybės. Todėl labai džiaugiuosi galimybe būti čia ir grąžinti Lietuvai skolą. Vien galimybė būti šalia artimųjų yra neįkainojama vertybė.

– Jūsų pavyzdys teikia vilčių, kad galbūt kada nors pyktis išsisklaidys ir tie, kurie šiandien be sentimentų nukerta sąsajas su Lietuva, kada nors ims mąstyti kitaip.

– Niekada nebuvau išsižadėjusi savo šaknų, tačiau buvo laikas, kai lietuvybei skyriau mažai dėmesio. Nebuvau aktyvi lietuvių bendruomenės narė, retai lankydavausi renginiuose. Tačiau vieną dieną noras burtis, priklausyti bendruomenei staiga grįžta. Pamatai, kad konsulatas organizuoja labai įdomių renginių, kuriuose gali sutikti įvairių žmonių. Be draugų, asmeninio gyvenimo, karjeros bendruomenė tampa tam tikra tavo gyvenimo dalimi.

Suprantu žmones, kurie išvyksta, tarkime, dėl didesnių karjeros galimybių, tačiau vargiai suvokiu, kodėl emigruoja tie, kurie Lietuvoje iš esmės gyvena net geriau nei vėliau Anglijoje. O ir dėl tos karjeros... Mano klasės bičiuliai Lietuvoje turi puikius darbus, gražius namus. Tikrai negalėčiau pasakyti, kad išvykusi pasiekiau ką nors daugiau nei jie.

– Ar siekti vadovaujamų postų Jungtinėse Valstijose sunkiau, būnant imigrantu?

– Man žvaigždės susidėjo labai palankiai. Reikiamu laiku atsidurdavau tinkamoje vietoje. Žinoma, niekas iš dangaus nenukrito, reikėjo dėti daug pastangų – tiek studijuojant, tiek darbe. Tačiau, jei stengiesi, galimybių atsiranda.

Amerikoje pagal savo gebėjimus ir darbo kokybę tikrai gali šio to pasiekti. O jei kas nors nepatinka, visada gali ieškotis ko nors kita.

– Papasakokite, kokie vėjai jus nupūtė į Ameriką?

– Esu baigusi Kauno Jono Jablonskio vidurinę mokyklą (dabar gimnazija – red. past.) Po abitūros egzaminų dalyvavau Kauno savivaldybės konkurse vykti stažuoti į Švedijos miestą Vekšę. Ten padėjau organizuoti visokius renginius ir vertėjavau lietuvių delegacijoms, atvykusioms į Švediją.

Švedai tuo metu Lietuvai padėjo atkurti demokratines institucijas, demonstravo, kaip pas juos veikia socialiniai objektai: darželiai, mokyklos, vaikų namai. Kaip įgyvendinamos žmogaus teisės. Per metus išmokau švedų kalbą, lankydavausi vietos universitete, kuriame radau daug informacijos apie studijas Amerikoje. Užpildžiau paraiškas ir gavau pakvietimą studijuoti Midilburio koledže.

– Europos nepasiilgdavote?

– Tiesą sakant, amerikiečių kultūra iš esmės man niekada neprilipo – ten vis tiek jautiesi imigrantas. Tačiau tuo pat metu Amerika susiurbia imigrantus, jų tiek daug, kad visada gali susirasti bendraminčių ir nesijauti atskirtas.

Vis dėlto Europa visada traukė. Koledže mokiausi prancūzų kalbą, todėl trečiame kurse pagal mainų programą pusmečiui išvykau į Paryžių.

– Paskui – vėl į JAV. Paskutiniai metai koledže reiškė, kad buvimo šioje šalyje laikas baigiasi...

– Tai buvo stimulas rasti darbą didelėje korporacijoje, kur galėčiau ne tik įsigyti geros darbo patirties, bet kuri ir pasirūpintų mano darbo viza ir leidimu legaliai gyventi šalyje. Tai savo darbuotojams suteikia tik prestižinės darbovietės.

Studijų pabaigoje į koledžą atvyko specialistų ieškantys banko "Donaldson, Lufkin and Jenrette" atstovai. Pirmajame interviu ture dalyvavo keli šimtai studentų. Kvietimą į tolesnę atranką Niujorke gavome tik trise, kol po konkurso atrinko mane ir dar vieną studentą. Investicijų banke gavau analitiko pareigas: konsultavau bankus, draudimo bendroves ir kitas finansines įstaigas pardavimo, pirkimo ir finansavimo klausimais.

Po dvejų metų darbo po 120 valandų per savaitę nusprendžiau pasitraukti. Užpildžiau dokumentus į magistro studijas ir metams išvykau pakeliauti po pasaulį: Pietų Ameriką, Europą, Kanadą.

Europoje taip elgiasi didžiuma jaunimo, bet JAV tai nepriimta. Amerikiečiai koncentruojasi ties karjera, todėl mano sprendimas viską mesti darbdaviams atrodė gana keistas.

– Niekada nepasigailėjote šio savo žingsnio?

– Tai buvo patys įspūdingiausi ir turtingiausi mano gyvenimo metai. Nors turėjau užtektinai santaupų, kad galėčiau nedirbti visus metus, keliavau gana primityviomis sąlygomis – taip smagiau.

Tada susipažįsti su vietos žmonių gyvenimu, kultūra, sutinki galybę bendraminčių. Kai pamatai žmones, kurie iš tikrųjų turi labai mažai, bet yra laimingi ir dėl nieko nesiskundžia, supranti, kas svarbu. Pradedi suvokti, ko nori gyvenime. Tikrai ne pinigai ir karjera svarbiausia – turi būti balansas. Tai buvo savęs pasitikrinimo kelionė. Joje, viešėdama Rio de Žaneire, sužinojau, kad gavau stipendiją magistro studijoms Prinstono universitete.

– Iškart po jų patekote į JAV investicijų banko "Goldman Sachs" rankas. Šis bankas minimas tarp vienų pagrindinių, sukėlusių ekonominę krizę? Esą jis galėjo klaidinti savo klientus pardavinėdamas jiems išvestines finansines priemones ir neatskleisdamas visos informacijos apie galimą riziką...

– Galima labai ilgai diskutuoti, kokia buvo bankų krizės priežastis. Bankai atlieka labai svarbias funkcijas, kartais sunku apibrėžti, kada jie palaiko ir stimuliuoja rinkas, o kada riba jau peržengta. "Goldman Sachs" buvo apkaltintas įvairiais dalykais.

Tai – vienas didžiausių ir žinomiausių bankų pasaulyje, todėl, manau, žurnalistams buvo tiesiog patogu išsirinkti jį kaip savo objektą. Iš tikrųjų nelabai norėčiau apie tai kalbėti, nes dirbau šiame banke septynerius metus. Be to, jokio nuosprendžio nėra, kaltė neįrodyta.

– Bet palaukite, juk nereikia būti finansų analitiku, kad suprastum, jog negalima duoti paskolų žmonėms, neturintiems darbo!

– "Goldman Sachs" pačių paskolų neišdavinėjo. Rodymas pirštu į vieną vardą tikrai nieko neišspręs. Mano pačios pareigos su paskolų išdavimu ar perpardavimu nebuvo tiesiogiai susijusios.

Dirbau Investicijų valdymo departamente, sudarinėjau ilgalaikius investicijų portfelius privatiems klientams. Buvau atsakinga už ekonomikos ir rinkų analizę, įvairaus turto rizikos ir grąžos įvertinimą. Perėjusi į vadovaujamą postą, daugiau laiko praleisdavau susitikinėdama su klientais ir reprezentuodama savo grupę įvairiuose renginiuose.

– Kaip manote, o kas geriausiai reprezentuoja Lietuvą?

– Čia labai daug išsilavinusių žmonių, norinčių, kad šalis progresuotų. Bent aš tuo noriu tikėti. Pažvelkime, kaip Lietuva pasikeitė per pastaruosius 20 metų, – tai yra fantastika. Kaskart čia grįžusi rasdavau vis kitą šalį. Tačiau mes save pratę vertinti skeptiškai ir jau šiandien norime gyventi kaip britai. Už tvoros žolė visada atrodo žalesnė.

Ne viskas ir kitose šalyse yra tobula. Pavyzdžiui, Amerikoje ne visiems žmonėms prieinamas gydymas ir mokslas. Elitas gali gauti labai gerą išsilavinimą, bet daugumos žmonių išsilavinimas, palyginti su išsivysčiusių pasaulio šalių vidurkiu, yra gana žemas. Vos ne penktadalis žmonių gyvena žemiau skurdo ribos.

O Lietuvoje daug dalykų nuvertinama tiesiog dėl inercijos, pasiekimai neakcentuojami. Ar žmonės žino, kad per pirmą šių metų ketvirtį šalyje įsteigta apie 2,6 tūkst. naujų įmonių? Tiek, kiek šalies ekonomikos klestėjimo metais – 2007 m. pirmą ketvirtį. Tai iliustruoja, kad šioje šalyje galimybių tikrai yra. Be to, kuriami mokslo slėniai, skatinamas verslumas. Manau, ateis diena, kai žmonės matys galimybių realizuoti save čia.


Šiame straipsnyje: emigracija

NAUJAUSI KOMENTARAI

Cikaga grizusiam herojui

Cikaga grizusiam herojui portretas
Drasusu zingsnis

Kaunietis

Kaunietis portretas
Kvailiuke netikek diktatoriaus Kubiliaus melu ir demagogija :)

Emigrantai

Emigrantai portretas
Šaųnuolė,, po sekančių rinkimų pažiūrėsime ar verta grįšti, jei vėl prorusiškus išrinks, tai abejojame.
VISI KOMENTARAI 150
  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Klausk
    specialisto
  • Diskusijos
  • Orai
  • TV
    programa
  • Pažintys
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Naujienlaiskis
  • RSS
  • Facebook
  • Twitter

Galerijos

Daugiau straipsnių