Lietuvą pasiekiantys pabėgėliai pirmiausia nukreipiami į Ruklą, kuri tarpine stotele yra tapusi keliems tūkstančiams kitataučių. Miestelio gyventojai prisimena, kad tarp vietinių ir atvykėlių yra kilę muštynių, tačiau dažniausiai su svetimšaliais sugyvenama draugiškai.

Atvykėlius kalbina angliškai

Gal daug kas tikisi, kad, vos įvažiavus į Ruklą, galima pamatyti bent grupelę pabėgėlių, tačiau miestelyje tai nėra itin dažnas vaizdas. Tiesa, vos išlipus iš automobilio pirmiausia teko išgirsti ne lietuviškus, o rusiškus žodžius. Tačiau kalbėjo ne kitataučiai, o trys vietinės senjorės, emocingai ir garsiai aptarinėjusio kaimynės vestuvių pranašumus ir trūkumus.

Pirmi sutikti užsieniečiai – amerikiečių kariai, maskuojamomis spalvomis dažytais veidais. Kariškių desantas iš kelių karinių visureigių "Hummer" išlipo prie parduotuvės. Vietiniams tai taip įprasta, kad atrodo, jog kariai užsimaskavę nepastebimai. Po keliolikos minučių pasivaikščiojimo ir atvykėliui kariniai visureigiai tampa įprasta miestelio kraštovaizdžio dalimi.

Netrukus anglų kalbą tenka išgirsti iš labiau netikėtos pašnekovės. "Hallo!" – angliškai pasisveikina kokių ketverių metukų vietos gyventoja. Sulaukusi atsakymo lietuvių kalba, mergaitė jau lietuviškai pasidomi, ar jos pašnekovas fotografuoja kačiukus ir šuniukus.

Užsieniečiai į akis nekrenta

Tarp atnaujintų daugiaaukščių įsikūręs nedidelis improvizuotas turgus. Pora vyrų prekiauja daržovėmis, vaisiais, kitais maisto produktais, dar vienas kitas prekiautojas – sendaikčiais ar dėvėtais drabužiais.

Miestelyje, kuriame vienas kitą daugelis pažįsta, pašnekovų ieškoti nereikia. Ką tik apsipirkęs Valerijus, pamatęs svetimą žmogų su fotoaparatu rankose, pats pasisiūlo "duoti interviu". 68-erių Valerijus – rusas, prieš aštuoniolika metų persikėlęs į mažą Ruklą iš Ukrainos sostinės, didmiesčio Kijevo.

Pasak jo, per tuos metus, kai jis apsistojo čia, Rukloje, labiausiai pasikeitė jos gyventojai. "Labai daug kas, ypač  jaunimas, išvažiuoja iš čia. Lieka pensininkai, senukai, invalidai ir panašus kontingentas."

Paklaustas, ar įprasta, kad gatvėse nematyti azijiečių ar afrikiečių iš pabėgėlių centro, Valerijus gūžteli pečiais: "Galima juos sutikti. Bet jie ramūs, pernelyg į akis nekrentantys."

Labiau bijo vietinių

Pasak pensininko, ne taip ramu čia buvo prieš septynerius–aštuonerius metus, kai Ruklos pabėgėlių paskirstymo centras (RPPC) buvo apgyvendinta daug pabėgėlių iš Čečėnijos. "Švelniai tariant, jie čia patriukšmaudavo", – šypteli Valerijus ir skuba pridurti, kad jam labiau norėtųsi, kad Rukloje daugiau būtų ne atvykėlių, o čia liktų ir tvarkytųsi vietinis jaunimas.

Vyro pakeleivė pertraukia Valerijų: "Kalbi, kad norisi, jog jaunimas tvarkytųsi, bet kodėl tu teisybės nepasakai, kad po dešimtos vakaro baisu į gatvę išeiti?"

Pašnekovai iškart paaiškina, kad vakarais Rukloje nesaugu ne dėl pabėgėlių, o dėl vietinio jaunimo elgesio. Moters manymu, net daugiau pabėgėlių nesukels Ruklos gyventojams problemų. Valerijus moteriai nepritaria: "Svetimi žmonės, kita religija. Kai jų bus daug, reikės jiems mečetę pastatyti? Mes, katalikai, stačiatikiai, sentikiai, dėl tikėjimo problemų neturėjome. O juk dauguma bėgančiųjų į Europą – musulmonai."

"Na ir kas? – savo pakeleiviui prieštarauja moteris. – Kam? Tau kils problemų? Ką jie tau blogo gali padaryti?" Diskusija į rimtesnę neišauga, nes vyras viską nuleidžia juokais: "Jeigu apsauga bus, tai man problemų nekils. O jeigu tu tokia svetinga, galiu tavo adresą pasakyti, kad visi žinotų, kur tu gyveni."

Būta ir muštynių

Pernelyg pabėgėlių keliamų problemų nebijo ir kita gatvėje sutikta Ruklos gyventoja. "Jeigu mes taikiai su jais sugyvensime, tai ir jie bus taikūs. Gal jaunimui kils daugiau problemų – jie labiau linkę konfliktuoti", – sako Virginija. Moteris teigia, kad jai gaila žmonių, kurie palieka tėvynę ir ieško geresnio gyvenimo: "Pagalvoju, kad bet kam gali nutikti, jog teks kraustytis svetur."

Virginija su šeima į Ruklą atsikraustė iš Elektrėnų 1994 m. Čia buvo pigus būstas, tad išmainė savo butą į erdvesnį, trijų kambarių, ir liko čia gyventi. Moteris teigia, kad miestelis per tą laiką išgražėjo, tapo švaresnis ir tvarkingesnis.

Kai ji su šeima persikėlė čia, RPPC dar neveikė. Moteris atsimena pirmąją pabėgėlių bangą, keistos išvaizdos vyrus ir moteris egzotiškais apdarais. Pamena ir laikotarpį, kai dėl pabėgėlių kildavo problemų. "Ir konfliktų kildavo, ir susimušę ne kartą buvo. Bet tai daugiau vyrų problemos, man jos neįdomios, tad ir detalių nepapasakosiu. Dabar jau kuris laikas ramu, sugyvename taikiai", – nenorėdama judinti nemalonių prisiminimų, išsisuko Virginija.

Susirūpino dėl terorizmo

"Kadaise kildavo problemų. Buvo konfliktų, kurie baigdavosi muštynėmis. Paskui viskas nurimo ir jau seniai Rukloje ramu", – beveik tą patį pasakoja ir Ruklos kavinėje dirbanti Loreta.

"Mūsų kavinė – ne tik maitinimo įstaiga, čia žmonės susirenka ir vakarais pasėdėti, ir varžybas per televiziją pažiūrėti. Užsuka ir pabėgėlių centro gyventojai. Dažniausiai – afganai ir sirai. Jie musulmonai, tad nevartoja alkoholio. Šie klientai labai kultūringi, mandagūs ir ramūs. Šiaip dažniau užsuka kariai iš kitų šalių nei pabėgėliai", – kalbėjo pašnekovė.

Vis dėlto, moteris neslepia, kad žinios apie didėjantį pabėgėlių iš Afrikos ir Azijos srautą jai kelia nerimą. "Kai matai tos emigracijos mastus, kyla baimė. O dar neseniai išgirdau, kad sulaikyta didelė grupė emigrantų, įtariamų terorizmu", – prisipažino pašnekovė.

Apie galimą terorizmo grėsmę užsimena ir Ruklos seniūnas Gintas Jasiulionis. Miestelio galvai nerimo kelia tai, kad pabėgėlių paskirstymo centras įsikūręs arti karinių ir strateginių objektų, kariuomenės dislokacijos vietų bei chemijos pramonės giganto "Achemos". "Šie objektai yra taip arti dabartinio pabėgėlių centro, kad tas nedidelis atstumas gerokai supaprastina galimų teroristų užduotį. Vadinasi, teroro aktų pavojus čia yra realesnis, kartu sudėtingesnė yra jo kontrolė", – argumentavo G.Jasiulionis.

Trūksta policijos dėmesio

Ruklos seniūnas skuba papasakoti ir apie kitą galvos skausmą – prieš keletą metų Rukloje buvo panaikinta policijos nuovada. Pasak seniūno, šiuo metu darbo valandomis Rukloje budi vienas pareigūnas ir visi žino, kad ne darbo valandomis policijos miestelyje nėra.

Seniūno inicijuota miestelio bendruomenė jau antrą kartą renka parašus, kad nuovada Rukloje būtų atkurta, tačiau kol kas ši iniciatyva rezultatų nedavė.

"Turimas atvykėlių skaičius mums nekelia rūpesčių. Susirūpinti skatina žinios apie galimus didelius pabėgėlių srautus. Ir jeigu čia būtų perkelta daugiau atvykėlių, tai jau būtų bėda. Kai tik pabėgėlių RPPC būdavo daugiau, čia kildavo įvairūs konfliktai.  Jei atvykėlių vėl gerokai padaugės, tai kartosis. Nesant pakankamam kiekiui policijos pareigūnų, net nebūtų kam užkardyti konflikto. Pareigūnai iš Kauno kada atvažiuotų – už valandos, už dviejų? Per tą laiką konflikto dalyviai čia išsipjautų ir kitaip išsižudytų", – nerimauja seniūnas.

Lanko vietinę mokyklą

Netoli seniūnijos pavyksta sutikti ir pirmuosius pabėgėlius iš RPPC. Afganistaniečių ketvertukas, pakalbintas žmogaus su fotoaparatu, šiek tiek sunerimsta. Dar labiau juos išgąsdina žinia, kad juos kalbina dienraščio žurnalistas. Vis dėlto svetimšaliai sutinka trumpai šnektelėti.

Ahmadas, Shadabas ir mažoji Zohra papasakoja, kad eina iš mokyklos. Mergaitę lydi jos tėtis Hashmadas. Sunkokai angliškai kalbantys atvykėliai paaiškina, kad Rukloje jie gyvena pirmus metus. Jaunesnieji lanko pamokas Jonavos rajono Ruklos Jono Stanislausko pagrindinėje mokykloje. Čia jie ir dar viena mergaitė mokosi bendrųjų dalykų bei lietuvių kalbos.

"Su vietiniais sugyvename puikiai. Nors draugų per tą laiką neatsirado, tačiau ir Ruklos gyventojai į mus, ir mes – į juos žiūrime draugiškai", – pasakoja Ahmadas.

J.Stanislausko pagrindinėje mokykloje keturi afganai šiuo metu yra vieninteliai moksleiviai, atsiųsti čia iš pabėgėlių centro: viena mergaitė pirmokė, kita – antrokė, du septyniolikmečiai pamokas lanko su dešimtokais, tačiau jiems skirtas trečios klasės kursas.

"Pastariesiems vaikinams po septyniolika metų, tačiau patikrinus jų žinias paaiškėjo, kad jos atitinka trečios klasės išsilavinimą. Sodinti suaugusį vyrą į suolą su trečioku nelogiška. Jie išties atrodo brandūs, net nepasakysi, kad jiems po septyniolika. Tiesa, kyla klausimas, ar jiems išties septyniolika metų", – pasakoja J.Stanislausko mokyklos direktoriaus pavaduotoja ugdymui Sonata Paliukienė.

Gyventi nepasilieka

Pedagogė pripažįsta, kad mokytojams dirbti tokiomis sąlygomis itin sudėtinga.

"Tenka eksperimentuoti, ieškoti sprendimų. Analizuojame kiekvieną individualų atvejį, prisitaikome prie jo. Žiūrime, kokią kalbą geriau moka kiekvienas moksleivis – rusų ar anglų, pagal tai irgi koreguojame jų programą. Čia išties savotiška edukologijos laboratorija", – kalbėdama apie kasdienius iššūkius šypsosi kita tos pačios mokyklos direktoriaus pavaduotoja Gitana Lemkienė.

Pedagogės prisibijo, kad, perkėlus į Ruklą gerokai daugiau pabėgėlių, mokymo procesai taps tik sudėtingesni. "Darbo su gerokai didesniu skaičiumi svetimšalių moksleivių patirties mes neturime, ir kyla klausimas, kur jos pasisemti", – prisipažįsta G.Lemkienė.

Kol pabėgėlių Rukloje nepadaugėjo, vietos mokyklos pedagogams daugiau rūpesčių kelia tai, kad daug darbo ir dėmesio, skirto pabėgėlių vaikams, prapuola, nes didžioji dauguma RPPC gyventojų, net nebaigę integracijos, dažniausiai pajuda Vakarų kryptimi.

Ar yra likusių gyventi pabėgėlių Rukloje? Niekas iš pašnekovų į šį klausimą neatsakė teigiamai. Užtikrinčiausias buvo vietos rusas Valerijus: "Tikrai tokių nėra. Mes čia vieni kitus pažįstame, žinotume, jeigu tokių būtų."

RPPC duomenimis, šiuo metu Lietuvos savivaldybėse apsigyvenę 105 žmonės, gyvenę Ruklos pabėgėlių priėmimo centre ir dabar bandantys integruotis į mūsų šalies visuomenę.

Centre jau gyveno tūkstančiai

Rukla – miestelis Jonavos rajone už 8 km nuo rajono centro. Seniūnijos centras. Miestelyje įsikūrę penki Lietuvos kariuomenės daliniai ir Pabėgėlių priėmimo centras.

Ruklos pabėgėlių priėmimo centras (RPPC) – įstaiga prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos. Centro misija – apgyvendinti užsieniečius, kuriems suteiktas prieglobstis Lietuvos Respublikoje, įgyvendinti prieglobstį gavusių užsieniečių socialinę integraciją, užtikrinti socialinę globą suaugusiems neįgaliems asmenims, dėl kurios jie negali gyventi savarankiškai.

Pabėgėlių priėmimo centras veikia nuo 1996 m. Per šiuos veiklos metus centre gyveno apie 3 tūkst. užsieniečių. Pirmieji užsieniečiai buvo apgyvendinti RPPC 1997 m. kovo 3 d.

Integracija centre trunka iki aštuonių mėnesių. Jeigu per nustatytą laikotarpį užsieniečiui, gavusiam prieglobstį, dėl objektyvių priežasčių nepavyko pasirengti integracijai savivaldybės teritorijoje, šis laikotarpis gali būti tęsiamas iki dvylikos mėnesių. Jeigu užsieniečiai, gavę prieglobstį, priklauso pažeidžiamoms grupėms – nelydimi nepilnamečiai vaikai, nėščios moterys, asmenys, patyrę kankinimus, asmenys su psichikos sutrikimais, pensinio amžiaus asmenys, taip pat asmenys su negalia, šeimos su nepilnamečiais, šis laikotarpis gali būti pratęstas iki aštuoniolikos mėnesių.

Iškilus nenumatytoms aplinkybėms parama centre gali būti tęsiama toliau.

RPPC įsikūręs Ruklos miestelio gale. Pabėgėliai gyvena dviejuose trijų aukštų pastatuose.

Komentaras

Robertas Mikulėnas

RPPC direktorius

Nuo metų pradžios centre gyvena apie 50 pabėgėlių. Čia vyksta nuolatinis judėjimas – vieni atvažiuoja, kiti išvažiuoja. Šiuo metu gyvena žmonės iš Afganistano, Sirijos, Ukrainos, Rusijos, Irako, ir Šri Lankos.

Centro gyventojai aprūpinami būtiniausiomis buities, higienos priemonėmis. Jiems suteikiamas stogą virš galvos, kas mėnesį gauna nedideles išmokas (mažiausiai 71 euro). Išmokos dydis priklauso nuo šeiminės padėties, kitų faktorių. Už tuos pinigus jiems tenka pirktis maistą, paskirti juos smulkioms išlaidoms. Pabėgėliams taip pat apmokamos kelionių į darbo biržą ir medicinos įstaigas išlaidos. Šeimoms, turinčioms vaikų, sudaromos sąlygos vaikus leisti į mokyklą ar vaikų darželį. Suaugusieji čia gali laisvai dirbti, jeigu susiranda darbą. Pabėgėliai mūsų centre gyvena laisvai. Teritorija nėra uždara. Mūsų pagrindinis tikslas padėti jiems integruotis į Lietuvos visuomenę, tad negalima šių žmonių laikyti uždarytų. Be abejo, yra tam tikri reikalavimai. Pavyzdžiui, jie negali iš centro išvykti ilgiau nei parai nepranešę administracijai. Apskritai išvykti gali ne ilgiau nei mėnesiui. O iš esmės jiems galioja tie patys įstatymai kaip ir visiems Lietuvos piliečiams.

Mūsų centro gyventojai po aštuonių mėnesių integracijos važiuoja į savivaldybių, kurios konkurso tvarka parenkamos jiems apgyvendinti, teritorijas ir ten kuriasi. Jiems priskiriami kuratoriai, kurie padeda susirasti būstą, darbą, polikliniką, supažindina su institucijomis ir tvarka.

Kalbant apie galimybes priimti daugiau pabėgėlių, šiandien mes skaičiuojame, kad vienu metu galime laisvai priimti 120–160 asmenų. Konkrečiau apskaičiuoti galime tik žinodami, kas būtent atvyksta – šeimos ar viengungiai. Jeigu viengungiai, tai į kambarį galime daugiau žmonių priimti. Jeigu šeimos, tada – tik po šeimą į kambarį.

Jeigu kalbama apie 325 asmenis – kvotą, anksčiau patvirtintą Vyriausybės, tai, išdalijus tą skaičių dvejiems metams, atsižvelgiant, kad asmenys gali čia gyventi iki aštuonių mėnesių, o praktiškai gyvena vidutiniškai po pusę metų, reikia vienu metu priimti po 80 pabėgėlių, ir tai mes be vargo galime padaryti. Dėl didesnio skaičiaus – kai jie bus patvirtinti, tada reikės žiūrėti, ką mes galime ir kaip tuos klausimus spręsti. Tokiu atveju teks kurti centro padalinius, apgyvendinti pabėgėlius kitose savivaldybėse.